Kad sukelčiau didesnį efektą ir išprovokuočiau skaitytojus, nutylėjau keletą esminių detalių. Abu su žmona esame nedidelių gabaritų, mažai sveriame, todėl ir maisto mums reikia mažiau.
Kaip žinia, maisto norma žmonėms (kaip ir pašaro norma gyvuliams, pavyzdžiui, šunims) skiriama atsižvelgiant į jų svorį. Tokiu būdu, jeigu žmogus sveria, pavyzdžiui, 110-120 kg, jam, maitinantis panašiu principu, kurį naudojame mes, reikėtų ne 100, o 200 eurų.
Kitas svarbus faktorius – žmogaus amžius. Žmogui senstant, silpnėja organizmo fermentinė veikla, todėl didėjant metų skaičiui, maisto poreikis mažėja. Tas, kuris sulaukęs solidaus amžiaus ir toliau kemša į skrandį maistą tokiais kiekiais kaip jaunystėje ar brandžiame amžiuje, žaloja savo sveikatą ir trumpina laiką, jam skirtą šioje žemėje. Juk neveltui turkų išmintis byloja: žmogus dantimis kasa sau kapo duobę.
Maitinimosi principai labai paprasti ir visiems žinomi dar nuo mokyklos suolo. Valgyti reikia ne rečiau kaip 4 kartus per parą nedideliais kiekiais. Vienkartinė porcija turėtų tilpti į to žmogaus rieškučias, o sulaukus solidaus amžiaus rieškučios neturi būti sklidinos. Tai – mediciniškai pagrįsta norma. Čia turiu omeny suaugusius ir pagyvenusius asmenis, o ne augančius vaikus ir jaunuolius. Ypač tuos, kurių didelis fizinis krūvis.
Su maistu privalu gauti visas medžiagas: baltymus, riebalus, angliavandenius, mineralines medžiagas ir vitaminus. Yra auksinė taisyklė – valgyk tą produktą, kurio norisi, nes mūsų organizmas puikiai sureguliuotas: jis signalizuoja, kokių medžiagų trūksta.
Negalima maišyti baltymų ir angliavandenių, nes jiems virškinti reikia skirtingų fermentų. Todėl klaidą daro tie, kurie valgo mėsą su bulvėmis, o dešrą su duona. Tokie deriniai skrandyje išbūna iki 8 val., o žarnyne net iki 30 valandų. Prasideda puvimo procesai žarnyne, gaminasi perteklinės dujos, organizmas nepasisavina reikalingų medžiagų ir žmogus ima jausti energijos trūkumą. Nesuderinamų ir suderinamų maisto produktų sąrašus galima rasti internete.
Ši, iš pirmo žvilgsnio nuobodoka ir daugeliui jau žinoma tiesa, labai svarbi. Nuo jos priklauso ne tik mūsų savijauta ir sveikata, bet ir kitos fiziologinės funkcijos: nuotaika, darbingumas, atsparumas stresui ir ligoms, seksualinis aktyvumas.
Persivalgymas, netinkamas maisto derinimas, nereguliarus maitinimasis, maisto valgymas, kartu geriant šaltus gėrimus, labai kenkia mūsų organizmui. Perteklinio maisto organizmas nesugeba pasisavinti, labai apkraunamos kepenys, netikslingai naudojama energija, kaupiasi riebalai ir maisto medžiagų apykaitos galutiniai produktai – šlakai.
Dėl riebalų sankaupų atsiranda viršsvoris, kuris kenkia širdžiai. Gyvendamas JAV įsitikinau, kad ten daugelis amžinai skubančių piliečių maitinasi greito maisto kavinukėse. Jie sudoroja tokią porciją, kurios nė pusės man nepavykdavo įveikti. Dėl to nenuostabu, kad valstybėje, kur yra idealios sąlygos sportuoti, gausybė nutukusių žmonių. Gyventi reikia ne tam, kad valgytum, o valgyti tam, kad gyventum.
Straipsnio komentarai (ne vien tik apie maistui išleistą pinigų sumą) rodo dalies mūsų piliečių intelektą, išsilavinimo lygį ir kultūrą. Apie tolerancijos stoką geriau patylėti.
Tūlas teigia: „Kadangi pliaže nebuvo tualetų, (atsiprašau), š...i jie ėjo į mišką.“ Žmogus, kuris normaliai, reguliariai maitinasi, į tualetą nueina namuose ryte ir to pakanka. Tuo tarpu nusišlapinti, jeigu nėra tualeto, geriau miške, o ne jūroje.
Kitas stebisi: „Kokio velnio važiuoti į Palangą, jeigu dviračiu sėkmingai galima pasivažinėti ir Vilniuje.“ Gerbiamasis, raskite Jūs Vilniuje padorų dviračių taką! Palangoje atsigaunu, nes sostinėje yra ne dviračių takai, o šunkeliai, kuriuose telkšo balos (aš turiu omenį taką Santariškės-Europos parkas, kuriuo kasdien važiuoju).
Arba: „Jis važinėjo dviračiu, o žmona gulinėjo, skaitė knygą ar triūsė prie puodų...“ Mūsų šeimoje demokratija. Gal todėl laimingai kartu gyvename jau beveik 57 metus, nors mūsų pomėgiai labai skirtingi. Aš mėgstu sportą, o ji ne. Dievinu dviratį, o ji dviračiu nuvažiuoja tik į pliažą.
Galiu plaukti bet kokiu oru, o ji nemoka plaukti. Žinoma, „šuniuku“ ramioje jūroje gali nuplaukti kelis metrus. Mokėjimo plaukti kriterijai: žmogus, mokantis plaukti, vandenyje privalo išsilaikyti ne mažiau 30 minučių, nebijoti panerti ir gulėti vandenyje ant nugaros nejudėdamas bent keletą minučių.
Mėgstame skirtingus valgius (ji miltinius patiekalus ir mėsą bei kavą su cukrumi, o aš-žuvį bei žalią arbatą su medumi) ir tai mums netrukdo. Jai patinka paskaityti knygą ar pažiūrėti televizorių, o aš televizorių retai žiūriu, nes dirbu daugiausia su kompiuteriu.
Kartu būname pliaže, pasivaikščiojimų metu ir naktį lovoje (kaip ir visi padorūs vyrai). Jai malonu laukti sugrįžtančio vyro, kuris parveža puokštę žydinčių erškėtrožių. Pabūti atskirai kartais labai naudinga. Juk namuose Vilniuje visą laiką būname drauge. Tiesa, turime ir keletą panašumų. Svarbiausi iš jų: abu esame vyturiai ir darboholikai.
Nuomonė, kad iš greito paruošimo sausų sriubų negalima pasigaminti skanios sriubos – nesąmonė. Sumanus virėjas ir iš kirvio išvirs gerą sriubą. O maistas, paruoštas kavinėje, man nepatinka. Naminis žymiai skanesnis, nes gaminamas pagal individualų, o ne kolektyvinį skonį.
Dalis komentatorių stebėjosi, jog maistą kai kada pašildydavome mikrobangų krosnelėje. Mikrobangų krosnelės naudojamos visame pasaulyje. Jos žmogui kenkia nė kiek ne daugiau nei mobilieji telefonai. Tiesa, namuose jos neturime.
Nesame nei asketai, nei kitų pakraipų keistuoliai, nors kai kurių jogos kvėpavimo elementų nevengiu. Retkarčiais išgeriame ir po taurelę vyno arba alaus bokalą pirtyje. Auginame vynuoges, todėl patys pasigaminame puikaus vyno.
Pastebėjau įdomų dėsningumą: nuvykus į Palangą, man labai pagerėja apetitas ir sportinė forma. Žmona sako to nejaučianti. Pietuose, atvirkščiai, visi aptingsta. Dėl to ten, pavyzdžiui, Ispanijoje, keletą valandų viskas apmiršta, nes prasideda siesta – popietinio miego laikas.
Daugelis lietuvių pietų kurortams teikia pirmenybę ne tik dėl komforto, bet ir dėl saulės, kuri ten šviečia beveik visada. Tačiau saulės atokaitoje ten guli tik neišmanėliai. Protingi tūno po skėčiais, todėl jie naudojasi ne tiesioginiais saulės spinduliais, o jos šiluma.
Įdomu, kodėl prie Lietuvos onkologijos centro metai iš metų ilgėja pacientų automobilių eilės? Matyt, ne tik dėl per intensyvios saulės radiacijos, bet ir dėl netvarkingo maitinimosi. Yra tokiu, kurie maistą naudoja ne tik organizmo fiziologinėms reikmėms tenkinti. Jie dar maitina ir vėžines ląsteles, kurių yra pas kiekvieną iš mūsų. Manau, jog geranoriškiems skaitytojams šios mintys bus naudingos.
Palyginimui, portalo archyve atsiverčiau savo straipsnį, kurį parašiau prieš trejus metus. Tada per dvi savaites Palangoje mes išleidome maistui 400 litų (116 eurų), o dabar – 100. Maitinomės vienodai. Maistas pabrango tik turguje, o ne prekybos centruose.
Dviračiu tada nuvažiavau 742 km, o šiemet – 900. Matyt, gera maitinimosi sistema, jeigu su amžiumi jėgų nemažėja, o daugėja! Dėl to kvailystes rašo tie, kurie mano, kad mes taip maitinomės taupumo sumetimais.
Baigti norėčiau su humoru. Kiekvieno žmogaus svajonė – nebūti kaip tie kiti vidutiniai žmonės. Mes į to vidutinio žmogaus rėmus tikrai netelpame, nes rėmai, kaip neseniai rašė kažkuris autorius, per siauri... Nežinau, ar jie mums per platūs, ar per siauri. Ponui Andriui Užkalniui jie gal ir tiktų, tačiau mums – niekaip.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
