Nusprendžiau nuvažiuoti į Jūrmalą, bene didžiausią Baltijos šalių kurortą. Juk nusigauti iki jos galima stebėtinai greitai ir paprastai: skrydis nuo Vilniaus iki Rygos trunka penkiasdešimt minučių, jei nuspręsit keliauti autobusu – užtruksit keturias valandas, o jau nuo Rygos iki Jūrmalos – kaip mums nuo Vilniaus iki Trakų.
Taigi, atvykusi į Jūrmalą, kuri sudaryta iš mažyčių kurortinių miestelių, apsistojau viename pagrindinių – Majori. Čia buvo labai ramu ir paprasta, bet tuo pačiu prabangu ir aristokratiška – visai kaip prancūziškoje Rivjeroje.
Įspūdžių – daugybė
Vaikščiojau jaukiomis gatvelėmis, žavėjausi vietinės ir valstybinės reikšmės objektais ir statiniais. Apskritai, Jūrmala su savo mediniais šedevrais yra kaip didelis architektūros muziejus – vilos vilaitės išdidžiai stovėjo ant kiekvieno kampo ir man neliko nieko kito, kaip tik mėgautis matomu vaizdu ir atmosfera.
Čia ir žavingoji senučiukė sanatorija, ir buvę poetės Aspazijos namai, ir daugybė muziejų, kurie, berods, dar ir nemokami. Jokio kitiems kurortams būdingo šurmulio, minios žmonių ir netvarkos, nei turkiškų kebabų ant kiekvieno kampo ir pigių parduotuvėlių.
Prie įėjimo į paplūdimį mane pasitiko bronzinis vėžlys Brunurupucis, kuris yra bene labiausiai fotografuojamas objektas, todėl visi būtinai ant jo kariasi ir lipa.
Paplūdimys, kuris driekiasi bene trisdešimt du kilometrus, atrodo lyg būtų be galo ir krašto, švarus ir prižiūrėtas. Be to, jis dar ir platus, čia vietos randa ir kopose ieškantys ramybės, ir aktyvaus poilsio gerbėjai. Vieni bėga krosus, praktikuoja šiaurietišką ėjimą, važinėja dviračiais, žaidžia, deginasi ir, be abejo, maudosi.
Įvairiausių pramogų galima rasti ne tik paplūdimyje, bet ir už jo ribų, įskaitant gigantišką vandens parką, teniso kortus, ir dar šimtus galimybių ne tik vasaros, bet ir žiemos poilsiui.
Jūrmala garsi sveikatingumo centrais ir savo gydomaisiais ištekliais, todėl spa centrų irgi netrūksta. Čia yra ir žymioji badavimo klinika, kurioje prižiūrimi gydytojų badauja žmonės. Pats pastatas atrodė panašus labiau į bado kalėjimą, nei į sveikatingumo centrą, bet jei jau Asta Masalskienė skelbėsi čia atgavusi sveikatą, gal ir aš kada nors čia užsuksiu.
Garsenybės mėgaujasi ramybe
Pro šalį dviračiu pralėkė rusų komikas Maksimas Galkinas. Pamaniau, kad man dar ir vaidenasi. Bet kai taip atsitiko antrą kartą, supratau, kad tai tikrai jis. Aš užmečiau į jį tokį nustebusios Žemės gyventojos žvilgsnį, lyg niekada anksčiau nebūčiau mačiusi įžymybės.
Be grimo ir televizinių šviesų jis atrodė jaunesnis ir gražesnis, todėl ir nebuvo lengva iš karto atpažinti. Pasirodo, čia jis svečiavosi su visa šeimynėle ir pačia Ala Pugačiova, kuri su vaikais ir būriu auklių lyg niekur nieko vaikščiojo tomis pačiomis gatvėmis kaip ir ne tokie įžymūs poilsiautojai.
Tiesa, nedažnai jie kur ir išeidavo, nes miesto svečiai, net ir nebūdami įžymybių medžiotojai, vis susigundydavo slapčia nufotografuoti neeilinius poilsiautojus. Ką jau kalbėti apie kameromis apsikarsčiusius paparacus, kurie lipdavo jiems ne tik ant kulnų, bet, reikalui esant, ir per tvorą bei viską raportuodavo vietos žiniasklaidoje.
Vis dėlto Jūrmala yra ir lietuviškų įžymybių pamėgta vieta. Tie, kurie ramiai nepereina Basanavičiaus gatvės, atsipalaidavę vaikšto Jūrmaloje. Gal todėl Rytis Cicinas su šeimyna bei savo simpatišku miniatūriniu šuniuku atostogavo irgi čia. Visiškai suprantama, jei žymusis princas stengėsi pabėgti nuo lietuvių įkyrių žvilgsnių, kuriais ir aš stengiausi netrukdyti.
Beje, kalbant apie dainininkus ir muziką – čia pastatyta bene žymiausia Latvijoje Jūrmalos Dzintaru koncertų salė, o jos programoje ne šiaip visokie baskovai, orbakaitės ir eltonai johnai, bet vyksta ir garsiausi muzikos festivaliai.
Atvažiavau atostogauti ir norėjau būti palikta ramybėje, todėl mėgavausi Baltijos Rivjera su visomis švaraus klimato, gaivaus oro, balto smėlio ir gamtos išteklių gydomosiomis savybėmis, kurių nerasi užterštuose ir užkimštuose populiariausiuose užsienio kurortuose.
Čeburekų niekas įkyriai nesiūlė, apskritai, niekas nieko nesiūlė, apie tokią ramybę gali pasvajoti. Labai ramu, jauku ir neperpildyta, gal dėl to, kad latviška vasara tokia pati kaip ir lietuviška – saulė tai slėpėsi, tai lįsdavo iš už debesų.
Jūrą dar turėjau prisijaukinti, bet šaltokas vanduo išėjo tik į naudą. Kol kiti šildėsi Viduržemio jūroje, aš grūdinausi šaltose Baltijos bangose, užtat žiemą, priešingai nei šiltųjų kraštų mėgėjai, apsieisiu ir be ligų.
Gerų kainų galima rasti
Jūrmaloje kainos gana didelės, bet galima rasti ir paprastesnių variantų, juk nebūtina grūstis į centrinę Jomas gatvę, kuri gana maža ir jauki, bet neprigrūsta ir nenupiginta. Padorūs variantai už viešbučio kambarį prasideda nuo 40–50 eurų.
Apsistojau viešbutyje, kuris iš išorės neatrodė itin patrauklus, bet užtat viduje buvo jaukus ir švarus, o kelias iki jūros netruko ilgiau dviejų minučių. Taigi, už savaitę gyvenimo su pusryčiais sumokėjau apie 300 eurų. Tiesa, viešbutis gali kainuoti ir dešimt kartų daugiau, juk Jūrmala yra kurortas, kuriam ne tik A. Pugačiova, bet ir kiti mokūs svečiai negaili ir tūkstančių eurų.
Pačiame mieste patiekalų kainos nėra kosminės. Bet jei tingėsit ieškoti kišenei tinkamo meniu ir kainų bei sėsit pirmoje pasitaikiusioje kavinėje, galit rimtai patuštinti piniginę. Vien kava kai kur kainavo 2-3 eurus, bet norint galima rasti ir už vieną eurą. Taip pat ir su restoranais. Galėjau papietauti už 20, bet surasdavau variantų net už ir 5 eurus.
Taigi gyvenimas viešbutyje ir savarankiškas maitinimasis man kainavo daugmaž 400- 450 eurų, ir tai yra normali kaina, atitinkanti poilsio kokybę.
Užlipau į bokštą Dzintaru gamtos parke, nuo kurio matyti Latvijos pasididžiavimas iš paukščio skrydžio. Pagalvojau, jog aš gal kiek perdėjau ar per daug pagyriau brolių latvių pajūrį, bet nuvažiuokit ir patys pažiūrėkit, o pažiūrėję pagalvokit, ar verta dairytis tolimų užsienio kurortų. Juk ir mes galim turėti savo baltiškąją Rivjerą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
