Nesvarbu, kad vakarais tiems vaikams užmigus jie net neturi apie ką pasišnekėti, nesvarbu, kad kai ji bando šnekėtis, jis rakinėjasi dantis ir spokso į teliką, nesvarbu, kad išvažiavus kartu paatostogauti jis alaus skardinės laikosi įsikibęs tvirčiau nei žmonos. Viskas nesvarbu, gyvenu dėl vaikų, jiems bus geriau. Jūs šita meilės vaikams maldele tikit? Aš tai ne.
Tokių moterų, kurios gyvena „dėl vaikų“, o iš tiesų tai dėl to, kad pamišusiai bijo likti vienos, pažįstame visos. Užguitųjų karta. Nedaug trūko, kad ir aš būčiau tokia tapusi. Bet laiku pasakiau sau – ne, ačiū.
Ištekėjau, manau, per jauna – tik 23 metų. Dar nesupratau, nei kas ta santuoka, nei kokie tie vyrai būna, labai idealistiškai į viską žiūrėjau. Žinojau tik vieną – myliu labai, noriu su juo būti, noriu su juo šeimos.
Kai susituokėme, puoliau puoselėti tą šeimyninę buitį. Norėjau įtikti, būti geriausia žmona. Kepiau kotletukus, susidariau grafiką, kada valau langus, kada plaunu grindis, skalbiau, net lyginimo lentą dėl jo marškinių nusipirkau, o kad spėčiau paruošti pietus jam į darbą, keldavausi prieš 6 ryto.
Variau tokiu tempu nesustodama. Net savaitgaliai man buvo ne poilsiui, o generalinei tvarkai ir jo linksminimui. Visada stengiausi atrodyti labai gerai, nėra manęs matęs kaip treninginio zombio. Kai prisimenu, būčiau tikusi į filmą „Stepfordo žmonos“.
Taip užsisukau „būsiu ideali žmona“ rate, kad nepastebėjau, jog tas nevertinama. Nei komplimentų dėl išvaizdos sulaukdavau, nei padėkos už gaminimą. Bet tada dar nelabai ėmiau šitai į galvą.
Kai pastojau, pradėjau labiau atkreipti dėmesį į jo savanaudiškumą. Esu girdėjusi, kad kitos nėščiosios lepinamos kaip princesės, o aš ir likau tarnaite. Viską dėl jo ir mūsų dariau, maisto apsipirkt viena važiuodavau, nes jis po darbo nespėdavo, namus kuopiau, nes jis ilsėdavosi... Nors jau vos pašliaužiau.
O kai norėdavau elementaraus romantiško dėmesio ar meilės parodymo, turėdavau visaip vyniotis, kad gaučiau. Pačiam į galvą neateidavo manęs net paglostyti, o nėštumas po truputį atgrasė ir nuo intymumo. Jaučiausi atstumta, palikta, bet vis kartojau sau, kad turiu stengtis.
Dar truputį pasistengti, ir viskas pasikeis. Dar truputį palaukti ir jo elgesys, koks buvo iki susituokiant, sugrįš. Dar truputį daugiau pakentėti jo subjurusį būdą, nes reikia juk išsaugoti santuoką. O čia ir naujas žmogus ateina. Gyvenau su neigimo akiniais... Bet realybė kirto skaudžiau tada, kai gimė pirmas vaikas.
Po gimdymo kelis mėnesius skraidžiau kosmose, deja, ne tame gražiame pogimdyviniame mamos ir vaiko pasaulėlyje, o depresijoje. Matyt, nuo perdėto perfekcionizmo pavažiavo stogas. Dar ir hormonų smūgis nepadėjo. Bet gimus vaikui apėmė panika, kad nebesu ideali.
Buvau susitaršiusi, visos bliuzelės dėmėtos nuo pieno, namuose – bardakas, vaiko medvilnės nelygintos... Ir visąlaik verkiau. Vyras tuo tarpu... neatsimenu, ką jis veikė. Ėjo į darbą, vakarais paklausdavo, kaip ėjosi diena, tai maždaug tiek. Savaitgaliais daug mylavo mažiuką, čia tai taip, bet manęs jam iš viso kaip nebuvo.
Kai vieną kartą pratrūkau verkti prie jo ir paklausiau, ar negalėtų padaryti vakarienės, nes nuo nemigos nebepastoviu, jis atsakė: „Tai nieko tokio, aš nealkanas.“
O aš – alkana ar ne – buvo nesvarbu. Pirmą kartą užsimaniau jam trenkti – iki tol nebuvau pastebėjusi, koks jis savanaudis.
Kitas mano praregėjimas buvo tada, kai vaiką kankino pilvo diegliai ir aš pamiegodavau daugiausia po 3 val. per naktį. Nepadėjo nei espumizanai, nei šiltas fenas į pilvą. Pusę dienos klykęs kūdikis galiausiai užsnūdo popiet, tada ir aš, iš nuovargio pati vos neverkdama, išsitiesiau ant sofos. Mane pažadino žavus pro duris iš darbo įžengusio vyro pokštas.
„Gražiausia! Namai netvarkyti, pietūs negaminti, vyras nepamylėtas, o ji čia drybso!“ – pajuokavo jis. Sakysite, juokai? Jeigu nors kartą per visą tą laiką būtų bent pasiteiravęs, kaip jaučiuosi, sutvarkęs nors vieną namų kampelį ar bent košės išviręs, gal būčiau reagavusi kitaip. Bet visus namus laikiau viena, todėl tokie jo bajeriukai nedžiugino.
Tada taip įsiutau, kad pašokusi spjoviau jam po kojomis ir užsidariau kambaryje, kur miegojo vaikas. Man neberūpėjo, kaip tai sugadins idealios žmonos įvaizdį. Nuo tada viską mačiau kaip ant delno.
Tvarka – man, maistas – man, vaikas – man, geri santykiai – man, viskas buvo mano atsakomybė. Jo buvo tik darbas (ir ne, ant sprando nesėdėjau – uždirbo jis net mažiau nei aš gavau išėjusi į vaiko auginimo atostogas) ir poilsis. Net seksualinius santykius, ir tuos permesdavo mano atsakomybėn.
„Nori manęs šiandien? Nežinau, nežinau, gal aš pavargęs...“ – maivydavosi tol, kol nebenorėdavau nieko. Mat kaip po gimdymo „praradusi figūrą“, turėjau pati sugalvoti, kaip poną sugundyti.
Kai vaikui suėjo pusė metų, iš nevilties, maniau, kauksiu. O viskas, ką matė aplinkiniai, tebuvo savaitgaliai. „Koks geras tėvas“, „Koks kantrus vyras“, „Kaip su vaiku laisvalaikiu žaidžia, ne kiekvienas taip užsiimtų“, – tai buvo populiariausios frazės.
Kai mėginau pasiguosti mamai, ta tik sudrausmino: „Negink Dievo į medį, pagalvok, o jei viena būtum!“
Manė, šia bauginančia fraze man įkrės proto. Bet žinote ką? Būtent tas jos pasakymas ir padėjo man apsispręsti! Tik jos dėka supratau, ko noriu. Pagalvojau, būčiau viena ir... ir nieko! Nebūtų žmogaus, kuris mane, ir taip jau pavargusią, dar nuolat verčia blogai jaustis! Kuriam turiu vis dar stengtis įtikti ir patikti, kurį turiu bandyti pamaloninti...
Geriau pasvarsčiusi nebemačiau priežasčių kankintis. Dėl vaiko? Argi vaikui gerai kenčianti mama?
Suprantu, kad seniau moterys buvo labiau priklausomos nuo vyrų, bet šiais laikais – kas mus laiko surištas? Tik mūsų pačių mąstymas! Finansiškai išsiversti galiu pati, be to, alimentai. Vinį įsikalt galiu pati, automobilį vairuoju. Namus prižiūriu ir šiaip pati, o savaitgaliais su vaiku galės matytis ir išsiskyręs. Taip, lovos jau man jis nesušildys, bet kadangi tos šilumos reikdavo kone prašyti, jau geriau aš pažiūrėsiu kokį „šiltą“ filmą, reikalui esant.
Visą tai suvokus, atsakymas pasirodė aiškus kaip ant delno. Ilgai nelaukusi, išdėjau vyrui, kas ir kaip. Ir net priežasčių smulkiai bei ilgai neaiškinau. Todėl, kad man nerūpėjo, ką jis atsakys – todėl, kad mano žodžiai buvo ne grasinimas, o jau garantuotas sprendimas. Aišku, vyras pyko, putojo, nesuprato... Pats sau turbūt atrodė beveik idealus. Bet man jau buvo vis vien.
Tą sprendimą padariau prieš 3 metus, per tą laiką jau grįžau į darbą, vaikas lanko darželį, su tėčiu, beje, irgi bendrauja. Jau galiu atsigręžti atgal ir pasakyti: taip, aš pasirinkau teisingai. Nugyvenau trejus laimingus metus. Tikiuosi, tokių jų bus dar daug.
Todėl kai dabar išgirstu, kaip moterys miksi, kad būna dėl vaikų arba „nes kur vienai dėtis“, mane tik ima juokas. Pasakos. Jeigu gerai apsidairytumėt aplinkui, suprastumėt, kad už save seniai atsakote pačios. Ir laimės kitas už jus nesusikurs. Jeigu kankinatės, turėkit ryžto tą nutraukti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
