Šiuolaikiniai tėvai ne šaukštu penimi, ypač jei jie progresyvūs ir išsilavinę. Geriau už mokytojas ir auklėtojas žino, kaip turi būti ugdomos ir mokomos jų atžalos. Kiekvienam jų vaikas – pats geriausias ir nuostabiausias. Ir aš buvau tokia pati, visažinė. Puikiai žinojau, ką mano trečiokėlis gali padaryti ir ko ne.
Dabar, kai kuri nors pažįstama mamytė sako man, kad gerai pažįsta savo vaikus ir kad jie „tikrai šitaip negalėtų“, aš tik skeptiškai linguoju galva. Pati buvau tokia, kol vienas įvykis neatvėrė man akių ir nepamačiau, kaip elgiasi mano vaikas.
Tai įvyko šiais metais. TAMO dienyne radau pranešimą, kad mano sūnus nešvankiai keikiasi mokytojų ir mergaičių akivaizdoje, keikiasi ir pamokose. Atvirai, nepatikėjau. Maniau, mokytoja tikrai ką nors pripainiojo. Namuose su mumis jam neišsprūsdavo nė vienas nepadorus žodis.
Dėl viso pikto paklausiau sūnaus apie keiksmažodžius ir jis atsakė: „Nu, mam, tu ką? Nieko tokio aš nesakau.“ Patikėjau ne mokytoja, o savo sūnumi, aišku. Juk mes su vyru stengiamės, kad tinkamai jį išauklėtume. Tikrinam, ar paruošė pamokas, taikom tam tikrą nesmurtinių nuobaudų sistemą.
Vaikas lanko būrelius, su malonumu skaito įvairias enciklopedijas, nežaidžia žiaurių kompiuterinių žaidimų, visą jo interneto naršymo istoriją žinau skersai išilgai, su jokia bloga kompanija jis nesusidėjęs... tai iš kur tada keiksmažodžiai? Supykau, kad prie mano vaiko kabinėjasi.
Tuoj prisiminiau apie kažkada „užsisėdusius“ mokytojus. Mano sūnus yra aktyvus ir gan triukšmingas berniukas, jam sunku išsėdėti ramiai visą pamoką, tad apie šią problemą puikiai žinau. Pamaniau, gal mokytoja tiesiog pavargo nuo jo keliamo triukšmo.
Apimta teisingo (kaip man tuo metu atrodė) pasipiktinimo, kad nekaltai puolamas mano vaikas, atrašiau mokytojai pilną abejonių laišką ir nusprendžiau, kad dabar tai daviau atkirtį ir ant mano sūnaus ji „neužsisės“. Žinos, kad pajėgsiu jį apginti.
Ir po kelių dienų šiek tiek anksčiau negu reikėjo atvažiavau pasiimti sūnaus iš mokyklos. Nenorėjau sėdėti automobilyje, tad nutariau prie klasės durų palaukti, kol jiems baigsis kūno kultūros pamoka. Vyko pamokos, todėl mokykloje buvo tylu. Ir staiga išgirdau iš už kampo sklindančius balsus.
„Čiulpk by**“, – staugė vienas.
„Pats tu čiulpk, na**ui“, – atsakė puikiai pažįstamas balsas.
Paskui pasigirdo griausmingas juokas ir dėjo pabaigai: „Nu nesistumdyk, tu kur**, na**ui, bl**... Kaip pis** na**ui...“
Pažinau savo sūnaus balsą. Tai jis siūlė čiulpti pačiam ir prašymą nesistumdyti palydėjo tais keiksmais. Man net kojos įaugo į grindis.
Išlėkęs iš už kampo ir pamatęs mane, stovinčią koridoriuje jis tirštai nuraudo, tad gintis ir ginčytis, ir meluoti jau nebebuvo jokios prasmės. Visus jo keiksmus girdėjau pati, nuosavomis ausimis, kurios liepsnojo iš gėdos.
Klasės draugai, kartu su juo ką tik keikęsi, taip pat nuščiuvo, net pradėjo slėptis vieni kitiems už nugarų. Jei nebūčiau tokia įsiutusi, tuo metu tai būtų atrodę beveik juokingai. Beje, visi tie berniukai – puikiai man pažįstamų padorių šeimų vaikai.
Mane tiesiog purtė įniršis, kokio jau seniai nebuvau patyrusi. Veždama sūnų namo atskaičiau moralą, o galvoje sukosi viena mintis – kaip dabar reiks nuryti išdidumą ir atsiprašyti mokytojos? Sūnus dar bandė teisintis, kad taip kalba visi, bet aš jį nutraukiau: „Tu – ne visi!“ Namuose savo dalį dar pridėjo tėtis.
Dabar jis gaus ilgai sėdėti be savo mylimos planšetės, telefono ir interneto. Už keiksmus, o dar labiau už tai, kad įžūliai melavo.
Degdama iš gėdos, mokytojos atsiprašiau. Paprašiau ir informuoti, jei tokie nešvankių kalbų protrūkiai pasikartos ateityje.
Šita istorija padėjo man suvokti vieną bjaurią tiesą, į kurią anksčiau žiūrėdavau su neslepiama ironija: vienoks vaikas gali būti namuose ir visiškai kitoks mokykloje, tarp bendraamžių, kur jo neseka budri tėvų akis. Supratau ir tai, kad mano sūnus meluoja man į akis ir manimi manipuliuoja. Pamažu išaiškėjo ir kitos nemalonios smulkmenos, prieš kurias aš buvau linkusi užsimerkti.
Ir nežinau, ar bausmėmis išauklėsim taip, kaip norim? Jeigu jis apsisuks ir vėl darys tą patį, tik pamanipuliavęs, kad gailisi? Myliu savo sūnų, bet nenoriu, kad jis užaugtų savanaudišku monstru. Kaip dar galima įkrėsti jam proto?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
