Pirma. Aršiai diskutuodavau su tais, kuriems mintis „visi jie tokie“ yra kaip Tėve mūsų. Antra: naiviai tikėjau, kad valdžios vairą sukiojantis žmogus žino, girdi ir mato paprasto žmogaus problemas. O kartais net padeda. O jei nepadeda, tai tik dėl to, kad to padaryt negali.
Ir trečia: maniau, kad mus atstovaujantis žmogus dėkingas už jam patikėtą garbę ir atsakomybę, todėl nors kiekvienam sutiktam gatvėj nesišypso, bet žmonių susibūrimų vietose elgiasi bent jau neįžūliai.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Bet aną dieną...
Sėdėjo prieš mane vietinis valdininkėlis, egocentriškai šypsojosi, pro dantis košdamas užimamas pareigas ir lyg užsikirtusi sena plokštelė mekendamas: „Skųsiu. Kreipsiuosi. Svarstysiu.“
Už ką? Už 10 min. pavėluotą priėmimą. Už tai, kad aš ir galbūt tu esam ydingos sistemos sraigteliai.
Ką aš teoriškiai galiu? Imti už rankos situaciją stebėjusį žmogų ir eiti skųstis bei skųsti. Pati keisti Lietuvą.
Ką aš realiai galiu? Nieko. Racionaliausia – tiesą ištylėti. Nepilietiška? Taip. Ramiau? Tūkstantis taip.
Kas po to vakaro pasikeitė? Visgi valdininkėlio elgesys manęs neįtikino, kad visi jie tokie, bet aiškiai parodė, kaip svarbu atsakingai rinktis, už ką balsuoti. Ir balsuoti. Būtinai. Už tuos, kurie atlaiko išbandymą valdžia.