Užauginę ir išauklėję tris vaikus, kurių pasiekimais gali ne tik džiaugtis, bet ir didžiuotis. Matę ir šilto, ir šalto. Pakankamai išmintingi, kad suprastų, ką turi. Bet ir pakankamai principingi, kad už tai, ką kartu sukūrė, nesugebėtų padėkoti vienas kitam ar bent tai pripažintų kaip bendrą abiejų nuopelną.
Pabandykime pasvarstyti. Kas gali pasakyti, kurio – moters ar vyro – indėlis yra didesnis kuriant bendrą šeimos gerbūvį? Gal vyriškio?
Moteris gimdo, maitina, augina tris vaikus, bėgioja iš darželio į mokyklą, iš mokyklos į dailės ar muzikos mokyklas, tvarko namus ir smulkmenomis kuria jų jaukumą, organizuoja šeimos šventes, o tarp gimdymų ir vaikų priežiūros atostogų ar joms pasibaigus dirba paprastą „valdišką“ darbą, už kurį, vyro požiūriu, gauna grašius.
Vyras tuo metu kuria verslą, stato namą. Kai moteriškė daro visa tai, ką išvardijau, vyras planuoja, skaičiuoja, investuoja ir uždirba – tikrai daugiau nei „valdiškus“ grašius. Pasekmė – šeima turi ne tik duonos, bet ir sviesto. Šeima turi galimybę maitinti ne tik savo fizinį kūną, bet ir protą, plėsti akiratį. Kieno dėka? Vyriškio. Reikia tai pripažinti – į šį materialinį šeimos fondą jis tikrai investavo daugiau.
Bet vėl dilema – o jei moters darbą, kurį ji atlieka, tai yra gimdo, maitina, augina vaikus, rūpinasi jais bei namų priežiūra, apmokėtume iš vyriškojo šeimos fondo? Už surogatinės motinos, auklės, virėjos, namų tvarkytojos, vairuotojos, renginių organizatorės, dizainerės paslaugas. Vyriškasis fondas, ko gero, visiškai ištuštėtų.
Ir kaip tuomet sulyginti ar suskaičiuoti, kuris daugiau, o kuris mažiau? Mano nuomone – abiejų investicija milijoninė.
Puikūs vaikai, jų pasiekimai, jaukūs prisilietimai ir malonumas tyliai kartu pasėdėti šalia, kopimas per kalnus, kuris tampa fiziškai žymiai lengvesnis, kai žinai, kad pasiekusi viršūnę pamatysi jį – savo vyriškį. Karštas spanguolių kisieliaus puodelis ir ką tik su meile iškepta bandelė žvarbų žiemos vakarą iš jos rankų, švelniai šildanti jį. Visa tai miela ir neįkainojama.
Bet grįžkime prie pasakojimo herojų – pusamžių sutuoktinių, kaip ir turinčių viską, ko gali norėti šeimos žmogus. Tačiau nesugebančių įvertinti, o galbūt negalinčių pripažinti, kad ne vienas, o jie abu šioje šeimoje labai svarbūs ir yra lygiaverčiai. Jei jie sukūrė tiek daug, kodėl savo ambicijų dėka stengiasi prarasti tai, kas svarbiausia – abipusį ryšį?
Galų gale, kam lyginti – juk šiandien tu, o rytoj aš. Galbūt tau geriau sekasi organizuoti keliones, o man – kepti bandeles ir virti kisielių. Visai nebūtina apsikeisti rolėmis ir žmonai kalti vinis, o vyrui kepti blynus. Darykim tai, ką kiekvienas sugebame geriausiai. Ir dar. Nebūtinai mes vienas kitam nesame dėkingi, jei neištariame padėkos žodžių garsiai.
Bet žinote, kas skaudžiausia nutiko tarp šių dviejų žmonių – vienas iš jų pareiškė: savo testamente nurodžiau, kad nenoriu gulti į vieną kapo duobę su tavimi. Šie žodžiai trenkė ledu, paslėpdami viską, kas buvo gražu, jauku ir šilta, po storu šerkšno sluoksniu.
Iki tol mylėjau savo vyrą, supratau ir vertinau kaip žmogų, trokštantį keliauti ir pažinti pasaulį. Jo dėka tai tapo ir mano pomėgiu. Visuomet stengiausi būti su juo. Bet mano „grašių“ fondas buvo per mažas, kad galėčiau tai daryti taip dažnai, kaip jam tai leidžia vyriškasis. Todėl buvau supratinga, kai jis tai darė po keturis ar penkis kartus per metus.
Nepatiko tik tai, kad apie būsimas keliones mane informuodavo beveik prieš išvykdamas. Gal jautė, kad elgiasi nevisiškai tinkamai? Pabandžiau užmiršti ir kelioninį romaną su dešimčia metų už mane jaunesne keliautoja, nors kelionei pasibaigus romanas ir nesibaigė. Jo teiginiu, kad nieko nebuvo, leidau patikėti net jam pačiam.
Tačiau žodžiai, kad jis mane myli, ir po penkių minučių nuoroda į testamentą, mane pritrenkė. Gyva patogi, o mirusi – atgrasi? Mielosios, atsimerkime – jei tu žmogui patogi, tai nereiškia, kad dar ir brangi.
Po tokio vyro pareiškimo kreipiausi į savo išmintingus vaikus ir paprašiau atėjus laikui tinkamai įvykdyti savo tėvo valią. Ir dar paprašiau – norėčiau, kad mano antkapyje šio žmogaus pavardės, kurią iš jo gavau, nebūtų. Tegul užrašas primena mane pavarde, kurią man suteikė tėvai ir kuri nesuteršta neapykanta man.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų spalio 2 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
