Kiek mes visko kartu patyrėme: gyvenimas viename bute, beprotiški vakarėliai ir linksmos kvailystės, juoko pilnos kelnės ir absoliutaus atvirumo valandos. To labai labai ilgiuosi.
Deja, viskas ėmė keistis, kai ji pusmečiui išvažiavo studijuoti į vieną Vakarų Europos šalių. Lietuvoje ji paliko ne tik mane, bet ir širdies draugą, su kuriuo kartu gyveno.
Susirašinėdavom kone kasdien. Viskas buvo nauja ir įdomu, viskas kiek kitaip nei Lietuvoje. Nekantriai laukdavau jos laiškų apie juokingus nuotykius, kuriuos patyrė, ir... vyrus, su kuriais mezgė santykius.
Pagaliau grįžo. Susitikimo labai laukiau. Po tiek laiko nesimatymo su jauduliu skubėjau į kavinę susitikti ir iš širdies pasišnekėti. Bet... vos po 10 minučių pokalbio supratau, kad mylimosios draugės nebepažįstu.
Optimistiška ir linksma mergina tapo paniurusi. Gal kaltas ją pasitikęs šlapias lietuviškas ruduo?
Ne, tai nebuvo oras. Kalti žmonės. Išgirdau, kad Lietuvoje gyvenantys žmonės ją erzina, nes yra pikti, nes yra nenuoširdūs, nes išnaudoja, nes tamsiai rengiasi, nes mažai šypsosi. Ji nebenori čia gyventi, nori grįžti ten, kur viskas geriau.
Buvo skaudu tai girdėti. Myliu Lietuvą ir man patinka čia gyvenantys žmonės. Todėl kaip antausiai skambėjo draugės žodžiai apie tai, kokia netikusi ta mūsų šalis.
Pasiūliau nueiti pašėlti savaitgalį. „Tu man nevadovausi, aš pasikeičiau. Dabar savarankiška ir pati žinau, ko noriu“, – metė.
Apstulbau. Niekada net minties nekilo, kad vadovauju... Maniau, mes smagiai leisdavom laiką, o, pasirodo, tai buvo lyg kažkokia prievarta...
Per visą vakarą slogi nuotaika taip ir neišsisklaidė. Iki šio susitikimo bendravome kaip įprasta – linksmai, todėl toks jos pasikeitimas mane labai sutrikdė. Nesupratau, kas atsitiko.
Netrukus draugė paliko savo vaikiną. Pamilo svetimšalį. Meilė įsiliepsnojo, jis atvažiavo į Lietuvą praleisti atostogų. Per pažįstamus padėjau jai išsinuomoti mylimojo viešnagei dailų butą.
Po kelių dienų pakviečiau kur nors kartu nueiti – aš su savo vaikinu ir ji su mylimuoju. „Ne. Ir nerašyk daugiau man. Mes norim pabūti dviese“, – atšovė.
Tą žinutę perskaičiau važiuodama traukiniu ir iki šiol pamenu tą akimirką. Jausmas – lyg kažkas lūžo viduje. Netgi iki smulkmenų prisimenu, kaip atrodė vagone sėdėję žmonės. Sako, visada geriausiai prisimename tas akimirkas, kai įvyksta kažkas svarbaus. Dabar galiu patvirtinti, jog draugės abejingumas skaudina ne mažiau nei ir mylimo vaikino.
Beje, buvęs draugės vaikinas taip pat draskėsi iš nevilties ir nežinojimo. Įkalbėjo mane susitikti. Klausinėjo, kodėl ji jį paliko. Tylėjau atkakliai, nors jaučiausi tokia pat išduota.
Tada jis man ėmė pasakoti, ką draugė jam sakiusi apie mane. Kad senas butas, kur gyvenu su vaikinu, yra tikra landynė. Kad aš visada pavydėjau jai grožio ir proto, o pati esu tuščia kaip kiauras kibiras. Kad jai taip sakydavo vaikinai, su kuriais mes leisdavome laiką, o po to aptarinėdamos kvatodavomės.
Ir aš neišlaikiau – pasielgiau ne geriau nei ji. Išklojau viską. Kad ji išvykusi svetur turėjo kitų vyrų, kad paliko jį dėl kito žmogaus.
Po kurio laiko sulaukiau jos skambučio. Jos balsas buvo kupinas nusivylimo. Buvęs vaikinas jai paskambino ir išklojo, ką iš manęs sužinojo. „Kaip tu galėjai?“ – klausė ji. Ir buvo aišku kaip dieną, kad tarp mūsų dabar jau viskas baigta.
Nežinau, kaip aš galėjau. Pati save dėl to graužiu. Juk jis galėjo man pameluoti, kad aš užvirčiau pykčiu ir iškločiau tiesą. Gal. Bet po to, kaip ji grįžusi su manimi bendravo, patikėjau.
Nebeturiu daugiau draugės. Gailiuosi. Gailėjausi nuo pirmos minutės, kai papasakojau jam tiesą. Jei skaitai, nuoširdžiai atsiprašau tavęs. Su šia kalte gyvensiu dar ilgai. Ir suprantu, kad pati padariau didelių klaidų, jei šito nusipelniau.
Tik kamuoja mintis – ar mūsų draugystė nutrūko tik dabar, ar tie metai, praleisti kartu, iš tikrųjų buvo tik apsimetinėjimas?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
