Užmačiau, kai pora mano kolegių, kurias tikrai vertinu ir gerbiu kaip puikias moteris, ten prisirašė ir dar mane pakvietė.
Va tau, boba, devintinės... Nuo kada moteriškumas yra ne natūrali prigimtis, o iššūkis? Tačiau didžiausią nuostabą kelia tai, kad moteriškumo moteris yra pasiryžę mokyti trys vyrai!!!
Aš bandau suprasti, ką vyrai, būdami kitokios prigimties nei moterys, gali patarti? Iškart kilo įtarimas, ar tai nėra paremta tik siekiu pasidaryti savo vyrišką gyvenimą patogesnį?
Vualia, pasirodo, penkios dienos, penkios užduotėlės (pavadintos madingai – „iššūkiais“) ir tu – jau moteris! Kaip ir dar beveik keturi šimtai kitų sugužėjusiųjų į šią akistatą su vyrais ir trokštančių prisijaukinti šią „protu nesuvokiamą būtybę“ – vyrą.
Beje, tie iššūkiai irgi „iškalbingi“ – tik po avelės kailiu vilkučio nagelius reta kuri pastebėjo... Stebėjausi ir negalėjau atsistebėti, negi šitos jaunos, gražios moterys išties stačia galva į tai puolė? Kaip muselės į išrūgas.
Pirmasis iššūkis – tris kartus per dieną paprašyti skirtingų vyrų pagalbos. Ei, bandau įsivaizduoti didžiąsias pasaulio moteris, daug pasiekusias savo gyvenime, prašančias vyrų pagalbos... Turbūt iki šiol tebelauktų. Ypač jei vyrai įtartų, kad moteriškės gviešiasi jų garbės, karjeros ir apskritai lenda ne į savo teritoriją.
Įdomu, kiek iš toje virtualioje grupėje susirinkusių moterų iš tiesų pasiryžusios metų metus būti savo vyro šešėlyje, kad galop pasitenkintų kukliu vyro įvertinimu (jei vyrui užteks sąmoningumo tai suvokti, o drąsos – tai įvardyti): „Dėl visko, ką pasiekiau, esu dėkingas savo žmonai...“
Nes būtent ji, paaukojusi savo ambicijas ir talentus, skalbtų, virtų valgyti, augintų vaikus ir dar sutvarkytų tūkstančius buities smulkmenų, apie kurias jos gyvenimo draugas neturėtų nė menkiausio suvokimo. Moterys nėra silpnoji lytis, tad gal neimituokime, kad negalime kažko padaryti, nes neprikaltas plintusas dar ilgai badys akis, čiaupas varvės, o pelės karsis šaldytuve.
Antrąją iššūkio dieną trys vyrai į gatves paleido išsišiepusias kvaišas, nes nurodė moterims šypsotis visiems ir visur. Atleiskite, mielieji, bet gyvenimas – ne tik šypsenos, o bendras gyvenimas ar darbas – juo labiau. Taip, jums, vyrai, turbūt norėtųsi, kad moterys net ir tada, kai namuose visiška betvarkė arba kolega – absoliutus tinginys ir savim patenkintas povas, vis dar šypsotųsi ir ginkdie nereikštų pretenzijų. Tai gal patys vyrai galėtų šiek tiek pasistengti, kad tos šypsenos atsirastų moterų veiduose?
Trečiasis iššūkis vadinamojoje akistatoje buvo klausti trijų skirtingų amžiaus grupių vyrų nuomonės apie save kaip moterį. Kas svarbiausia – nepažįstamų... Na, čia prisimenu posakį: sutinka pagal rūbą, palydi pagal protą... Norite, mielosios, pasirodyti mažų mažiausiai keistos – eikite, klausinėkite, tikrai tapsite ta, kuriai pavymui žiūrės tie vyrai, kraipydami iš nuostabos galvas.
Ketvirtasis iššūkis išvertė iš „aukštakulnių“ visai. Padovanoti gėlių vyrams??? Ačiū Dievui, atsirado viena kita racionaliai mąstanti moteris, kurios atvirai atsisakė tai daryti, o kitos lakstė gatvėmis, stotyse ir kitose viešose vietose su gėlėmis, brukdamos jas vyrams ir kartais labai nustebdamos, kodėl jie atsisako jų. Be komentarų...
O penktąją dieną vainikavo asmenukių bumas. Dalyvėms teko fotografuotis su dešimt skirtingų nepažįstamų vyrų ir tuo pasidalinti toje pačioje grupėje.
Tiesą sakant, paskutinės dvi užduotys man mažų mažiausiai atrodė derančios prie moteriškumo ugdymo konteksto, jei jau norėjote būti nuoseklūs, mielieji grupės idėjiniai vadovai...
Gal ir sulyginote vyrų ir moterų teises – kodėl gi negali mergina padovanoti gėlių arba prieiti prie vyruko su pretekstu fotografuotis? Kita vertus, ar neprivertėte merginų tapti gauja žvengiančių mergužėlių, kurios dalijosi savo „trofėjais“, lyg paauglės po roko žvaigždžių vakarėlio. Spręsti joms pačioms...
Tik baugina tai, kad situacija įsismarkauja, nes trys išmintingieji moteriškumo guru jau skelbiasi pradėsiantys naują iššūkių maratoną. Šįkart tema – DĖMESIO – apie meilės kalbas! Įdomu, ką apie tai mano jų žmonos? Aš po tokių meilės mokymų pasitikčiau su šluotkočio meilės kalba.
Toje virtualioje grupėje – beveik keturi šimtai merginų, moterų. Gražios, jaunos, perspektyvios. Kur jų orumas ir savivertė, kad taip strimgalviais šoka į tai, kas joms ir taip gamtos duota? Negi jos iš tiesų mano, kad vyrai jas išmokys ar patars, kaip vadovautis savo prigimtiniais instinktais?
Galop, ar joms iš tiesų reikia kažkokių svetimų vedusių dėdžių patarimo? Ir kas jie tokie? Aš suprasčiau, jei jie būtų profesionalūs psichologai, turintys diplomus. O dabar tai veikiau panašu į pervargusių tėtukų trio, kurie, prispausti žmonų ir būrio vaikų, bando savąjį autoritetą gelbėti, patarinėdami moterims, kokią svajonių moterį jie asmeniškai norėtų matyti darbe, gatvėje, namuose.
Ir ne ant stogo vebinaro (virtualaus seminaro-Red.) metu reikėtų kartis, norint padaryti moteriai įspūdį, o geriau važiuoti pas žmoną namo ir prikalti tą nelemtą plintusą.
Turbūt tikrai pasaulio pabaiga atėjo, kad rengiami tokie iššūkiai, tarsi moterys nebe moterys būtų. Mielos merginos ir moterys, to, kas gamtos duota, mokytis nereikia... Geriau turėkite aukštesnių idealų ir siekių. Tuomet ir šypsena bus asmenybės, žinančios savo kelią ir vertę.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
