Po kelių savaičių susirašinėjimo sutarėme pasimatyti. Pasipuošiau nauja suknele, pasidariau lengvą, natūralų makiažą, norėjosi palikti teigiamą įspūdį.
Į kavinę sutartu laiku atėjau pirma, už kelių minučių įžengė ir jis – aukštas, plačiapetis, nemenką pilvą aptempęs baltais trumparankoviais marškinėliais, su juoda odine rankine po pažastimi. Itin skardžiu balsu pasisveikino, net visi kavinės lankytojai grįžtelėjo į mus.
Ant stalo kaipmat buvo išrikiuotas rankinės turinys – automobilio rakteliai su pultu, piniginė, mobilusis telefonas, cigarečių pakelis. Prisėdome, užsisakėme lengvų užkandžių ir arbatos, grojo rami muzika, pamaniau – bus proga pabendrauti, susipažinti.
Deja, beveik visą vakarą jo mobilusis nepertraukiamai skambėjo, į visus skambučius jis atsiliepdavo garsiai, reikliai, nepatenkintu tonu, nevengdamas aštresnių žodžių, rikiavo darbus ir užduotis pavaldiniams bei kolegoms.
Vairuotojui Romui buvo išaiškinta, kad jei atvažiavus išsikrauti niekas neatidaro vartų, reikia ne sėdėti ir nosį rakinėti, o eiti ir pasižvalgyti, kur budintys darbuotojai. Muitinės deklaracijų pildytoja Zina buvo informuota, kad krovinio CMR, važtaražtis ir sąskaita-faktūra dar vakar buvo išsiųsti jai el.paštu, ko ji dar nerimstanti?
Tuo metu man belikdavo nejaukiai šypsotis, dėtis negirdinčia ir sriubčioti savo arbatą. Kelios porelės, sėdėjusios netoliese, apdovanojo mus nepatenkintais žvilgsniais ir galop persėdo prie staliukų tolimiausiame patalpos gale.
Tik jam pabaigus kalbėti telefonu, atsidusus „ir su kokiais asilais man reikia dirbti!“, bandant atsiminti, kur nutrūko mūsų pokalbis, mobilusis vėl suskambėdavo. Ir taip visą vakarą.
Tačiau vienas iš skambučių vainikavo viską. Kadangi, panašu, telefone kalbėjimo garsas buvo nustatytas iki maksimumo, bičiulių pokalbis man girdėjosi puikiai:
– Na, kaip? Kaip ta boba, ne žiurkė? Gelbėt nereikia?
– Khem, ne, ne, viskas ok.
– Tai be manęs susitvarkysi?
– Nesuprantu, ką čia kalbi, viskas gerai yra (nerimastingas žvilgsnis į mano akmeninį veidą).
Iškart supratau skambučio esmę – gelbėjimosi ratas draugui ištraukti iš nevykusio pasimatymo. Jam padėjus ragelį, aš, spinduliuodama plačia šypsena, paklausiau:
– Svarbūs reikalai, turi skubėti, ar ne?
– Ne, viskas gerai, čia tik taip, reikėjo vieną užsakymą patikslinti, viskas sutvarkyta.
– Žinai, o aš jau eisiu, iki.
Padėjau ant stalo sumą už save, tylomis užsimečiau paltą, jam nerišliai bandant mane sulaikyti, įkalbinti pasilikti. Nebeturėjau, ką jam pasakyti.
Žingsniuodama namo, mąsčiau apie tą vakarą. Jaučiau kartėlį ir liūdesį – ne todėl, kad vyriškis man būtų labai patikęs, nes, tiesą sakant, net nespėjau dorai suprasti, koks jis žmogus. Tiesiog klausiau savęs – ar būtina griebtis tokio žeminančio metodo, nebenorint bendrauti su tau nepatikusiu žmogumi?
Argi tokia neįmanoma misija mandagiai pasėdėti tas porą valandų ir gražiai atsisveikinti? Negi verta naudotis tokiu vaikišku ir žeminančiu triuku, norint pabėgti?
Kiekvienas, eidamas į pasimatymą, turime savų lūkesčių, vizijų. Jei jie nepasiteisina, yra elementari kultūra: juk žmogus, sėdintis prieš tave, stengėsi, ruošėsi, planavo savo laiką dėl tavęs...
Kitą kartą gerai pagalvosiu, su kuo verta eiti susitikti...
Galbūt ir jūs esate buvę pasimatyme, kuris virto visišku nesusipratimu? Pasidalinkite savo pasakojimu. Jūsų laiškų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
