Pakeliui užsukau į parduotuvę Kauno centre, paėmiau vieną prekę. Kasininkė (norėčiau ją įvardinti, bet skirtingai nei kiti tos parduotuvės darbuotojai, ji neturėjo prisisegusi vardo kortelės) pareiškė, kad neturės grąžos. Nustebau. Lyg ir popietė, kasoje tikrai turėtų būti tokia nedidelė suma grąžai.
Sukrapštė. Mestelėjau: „Tai vis dėl to buvo.“ Atsakė: „Kitiems nebus.“ Lyg normali situacija.
Kitaip tai pasirodė po valandos. Perdėdant gautą grąžą iš piniginės, akis užkliuvo už nematyto monetos averso. Net pradžiugau, nes pažįstamas renka visas euro monetas, tikėjausi dar papildyti jo kolekciją. Bet atidžiau žvilgtelėjęs pastebėjau arabiškus rašmenis.
Arabiškai nemoku, bet buvo angliškas įrašas „Kingdom of Bahrain“ (liet. Bahreino karalystė). Vizualiai moneta identiška vieno euro monetai, tik šiek tiek plonesnė.
Geranoriškų paskatų vedamas nuėjau vėl į tą pačią parduotuvę kasininkei parodyti, kaip ir ji apsigavo, ir mane apgavo. Maniau, kad tai netyčinis atvejis.
Deja, teko suprasti, kad taip ji tyčia bandė atsikratyti savo pačios klaidos pasekmių. Iš karto perėjo į gynybinę poziciją: „O kas įrodys, kad aš jums juos daviau?“ Na, tikrai nesamdysiu daktiloskopijos ekspertų dėl vieno euro.
Ir paskutinė frazė, kuri mane pritrenkė: „Grąžą reikia tikrint.“ Taip ir įsivaizduoju visus pirkėjus su padidinamaisiais stiklais vienoje rankoje ir euro monetų katalogais kitoje.
Gal ir gerai, kad šiuo atveju auka tapau aš. Nes jei ne man būtų iškišę tą monetą, gal būtų kokiai senstelėjusiai močiutei, kuriai tas euras kaip tik būtų reikalingas vaistams ar kitkam. Dėl kasininkės – negalima apsigavus tęsti apgaulės grandinėlės. Tai amoralu.
