Nuo 20 metų pradėjau dirbti Lietuvoje ir tikrai ją myliu... Iš viso prekybos srityje dirbau daugiau kaip 16 metų. Teko padirbėti ir tarptautinėse kompanijose, ir tikrai nešokinėjau iš darbo į darbą. Abiejose kompanijose buvo po 6 metus aktyvaus darbo be pertraukų.
Tačiau į rinką atėjo stipresni žaidėjai ir mūsų įmonę nupirko. Po 6 mėnesių gavau atleidimo lapelį. Dar pusmetį mėginau ieškoti darbo, bet 2009 metai nieko gero nežadėjo. Rinka traukėsi, ekonomika smuko, nedarbas augo ir firmos žvalgėsi, kaip mažinti išlaidas ir išgyventi. Todėl nebuvo lengva ką rasti...
Tų pačių metų gruodį su manimi susisiekė draugai iš Skandinavijos. Reikėjo darbo jėgos valymo įmonei. Susiskaičiavau, kiek gausiu ten kaip naujokas ir kiek už 8 darbo valandas per parą gaunu Lietuvoje. Skaičiai buvo akivaizdūs, net įvertinant 40 proc. nesėkmės galimybę. Daug nebuvo ko mąstyti, nes laikas bėgo...
Tam, kad išvažiuočiau, reikėjo susitvarkyti automobilį, įsigyti bilietus, palikti pinigų dukrai – iš viso teko pasiskolinti 16 tūkst. litų. Atvykęs į Daniją apsistojau pas draugus. Pirma, kas krito į akis, labai nešvari laiptinė, išdraskyta kiliminė danga ir tikrai kuklus būstas. Jie buvo išsinuomoję 2 kambarių butą privačiame name. Tuo metu ten gyveno 2 šeimos su vaikais, iš viso septyniese, o aš buvau aštuntas.
Tikrai iš pradžių gyvenau, dirbau ir net ilsėjausi, tvyrant didelei įtampai. Nėra taip paprasta atvykėliui prisiderinti. Visgi man buvo 39 metai, mokykloje mokiausi vokiečių kalbos, o nei anglų kalbos pagrindų, nei danų nemokėjau... Sunku be galo.
Patikėkite, linkiu kiekvienam padirbėti svetur. Tikrai nemažai žmonių tada suprastų, kad pinigais nesninga, pamatytų, kokį gražų ir puikų kraštą turime, miškus, ežerus ir žmones.
Bet, kaip sakoma, kažkas už kažką...
Dabar dirbu tarptautinėje stiklo perdirbimo įmonėje. 1 val. įkainis – 123 kronos (16,53 euro) ir priedai už naktis, savaitgalius, švenčių dienas. Per mėnesį dirbu apie 140 valandų, taigi išeina apie 2314 eurų. Lieka ir maistui, ir rūbams, ir kelionėms.
Su atostogomis ir atostoginiais taip pat niekas neskriaudžia. Atostoginiai kaupiami atskirai, šiemet jų susikaupė 24 tūkst. kronų (3225,42 euro). Pakako ir Palangai, ir Šveicarijai.
Lietuvių darbą čia vertina ir gerbia mus už darbštumą! Vienas man kolega lietuvis – pamainos viršininkas, kitas – gamybos vadovas. Ar jie tiek būtų pasiekę, jei būtų likę Lietuvoje – klausimas.
Abu sėkmingai dirba, turi šeimą ir viskas jiems sekasi. Dažnai pasikalbame, ar norėtų grįžti į Lietuvą. Ir pirmas klausimas būna: „O ką ten daryti?“
Daug žmonių palieka Lietuvą ne tik dėl mažo uždarbio. Jis – tik viena medalio pusė. Jiems taip pat svarbu, kaip į juos žiūri darbdavys ir valstybė. Kokios jų socialinės garantijos, kokia atmosfera darbe. Kaip juos gina įstatymai ir kokie saugikliai likus be darbo? Tai visa puokštė to, kas jiems rūpi. Patikėkite manimi, tikrai ne viskas dėl pinigų.
Teko matyti aršią laidą, kurioje dalyvavo kunigas ir kalbėjo apie galimybę oriai numirti Lietuvoje. Buvo daug nuomonių, kritikos, diskusijų... Bet gal ne nuo to reikėtų pradėti? Gal pradėkime nuo klausimo, kaip oriai gyventi?
Su meile ir derama pagarba.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
