Jeigu taip yra, turiu D.Adomaičiui patarimą – bėk kuo toliau nuo tų žmonių. Dėl savo paties gero vardo ir ateities.
Paaiškinsiu, kodėl taip manau.
Pirmiausia, man labai keista, kad po visų į viešumą išlindusių rinktinės trenerio skyrimo (rinkimo) peripetijų šis slaptų susitarimų ir viešųjų ryšių fiasko dar neišvertė LKF vadovybės iš kėdžių. O maniau, kad Lietuvoje jau negali būti tokių nesąmonių kaip kur nors Baltarusijoje arba Šiaurės Korėjoje.
Pasirodo, gali. Bet grįžtu prie D.Adomaičio.
Tai – geras kandidatas, kuris normaliomis aplinkybėmis visiškai ramiai galėjo kandidatuoti į Lietuvos vyrų rinktinės trenerio postą kaip dukart iš eilės geriausias LKL treneris.
Akivaizdu, kad laimėti rinkimuose – jei tokie būtų buvę numatyti – jis neturėjo jokių šansų. Bet pagrindą dalyvauti rinkimuose jis tikrai turėjo. O dabar D.Adomaičio situacija – nepavydėtina.
Susiklosčius tokioms aplinkybėms, jei treneris nori turėti kokią nors ateitį ne tik Lietuvos rinktinėje, bet krepšinyje apskritai, jam reikėtų kuo greičiau atsiriboti nuo tų žmonių, kurie jį pro galines duris bando įstumti į rinktinės trenerio kėdę.
Teisingai klijuojama kišeninio trenerio etiketė D.Adomaitį persekios ne tik šiuose rinkimuose, bet bus priminta ir vėliau. Kuo greičiau D.Adomaitis nuo tokios situacijos atsiribotų, tuo daugiau turėtų galimybių kada nors pasiekti šį aukštą postą.
Jeigu vis dėlto D.Adomaitis skandalingai, be konkurso bus išrinktas Lietuvos rinktinės treneriu, vargu ar sirgaliai, žiniasklaida jam atleis nors vieną kluptelėjimą. Todėl su ta įtampa, su kuria jis įžengtų į naują postą, sunku tikėtis, kad treneris ten ilgai temps. Pripažinkime – kiekvienas D.Adomaičio žingsnis rinktinėje būtų vertinamas visai kitaip negu tuo atveju, jei jis būtų išrinktas remiantis objektyviais kriterijais.
D.Adomaitis turi atsiriboti nuo šio spektaklio, taip parodydamas, kad jis yra ne tik perspektyvus treneris, bet ir patikimas vyras, kuriam nereikia draugų protekcijos patekti į tas pozicijas, kurios turėtų būti užimamos remiantis kompetencijos kriterijais.
J.Kazlauskas tarp eilučių išsidavė, ką mato savo įpėdiniu – esą tai turi būti jaunas treneris, kuri gautų progą per porą metų apsišaudyti, nes kitų metų Europos čempionatas nebus svarbus dalijant kelialapius į pasaulio pirmenybes. Man akivaizdu, kad J.Kazlauskas kalbėjo apie D.Adomaitį, tik vargu ar pastarajam tokia draugystė reikalinga.
Jeigu D.Adomaitis turi kitų jį krepšinyje saugančių ir gerbiančių žmonių, jie turėtų jam patarti pasielgti garbingai ir vengti bet kokių sąsajų su žmonėmis, kurie jį bando pramušti į rinktinę nešvariais būdais, viešai paaiškindamas absurdišką situaciją kaip nesusipratimą ir galbūt įvykusį net be jo žinios. Kaip gali būti, kad krepšinio šalyje treniruoti rinktinę atsiranda pirmas ir vienintelis kandidatas?
Bet Lietuvos krepšinio ateičiai išeis į naudą, kad skandalas atskleidė kelis svarbius aspektus.
Pirmiausia – kad Rimas Kurtinaitis turi absoliutų tautos mandatą treniruoti Lietuvos rinktinę. Jis yra triskart populiaresnis negu visi kiti galimi kandidatai kartu paėmus. Nekreipti dėmesio į visuomenės nuomonę, kuri įvertino pasiekimus, kompetenciją ir asmenines savybes, – ne tik negražu, bet nusikalstama krepšinio atžvilgiu.
Kitas viešas atradimas: konfliktas mums, krepšinio sirgaliams, išryškino tikrąją padėtį LKF. Vykdomajame komitete yra daug krepšinio profesionalų, tačiau kai po stalu skaičiuojami balsai, atrodo, kad daugumą sudaro nekompetentingų, savo nuomonės ir krepšinio intelekto neturinčių, bet būtent todėl federacijos vadovams naudingų žmonių balsai.
Tai leidžia plaukiko Mindaugo Špoko vadovaujamai Krepšinio federacijai plaukti pasroviui, už akių priimant visus sprendimus, kurie Lietuvos krepšiniui nieko gero neatneša.
Kalbama, kad D.Adomaitis parankus LKF vadovams todėl, kad bus nuolankus ir nesuks jiems galvos. Prisiminkime LKF su Vladu Garastu ir Mindaugu Balčiūnu priešakyje, kurie į rinktinės trenerio postą pastatė Kęstutį Kemzūrą turėdami tą patį motyvą kaip ir dabartiniai vadai – rinktinės treneris netrukdys federacijai dirbti.
Prisiminkime, prie ko tai privedė: prie fiasko 2011-ųjų Europos čempionate, kai namuose buvo pralaimėta žemo pajėgumo Makedonijos rinktinei ir prie dar didesnio fiasko Londono olimpiadoje.
Tačiau toks pat fiasko Rio de Žaneire – irgi septintoji vieta, plius pralaimėjimas ispanams 50 taškų – praėjus ketveriems metams vertinamas visiškai kitaip. Už jį J.Kazlauskui LKF daug kartų dėkojo.
Savo ruožtu J.Kazlauskas kiekviena proga dėkoja Arvydui Saboniui, kad jis vadovauja federacijai, o A.Sabonis dėkoja J.Kazlauskui, kad jis treniruoja rinktinę. Galėtų vyrai per savaitę po porą kartų susėsti išgerti alaus ir asmeniškai vienas kitam padėkoti – tiesiog už tai, kad jie yra.
Gal per antradienio LKF vykdomojo komiteto posėdį treneriu išrinkus D.Adomaitį J.Kazlauskui bus padėkota n-tąjį kartą. Aš prisimenu laikus, kai darbo liaudis dėkoja pirmininkui, o pirmininkas – darbo liaudžiai. Pirmininkas skaito ketureilį, o darbo liaudis atsako savo kūrybos daina. Tada visi sėda prie stalo valgyti kotletų ir gerti degtinės.
Ar ne nuo tokių scenarijų Lietuva pabėgo prieš 26 metus? O Lietuvos krepšinio federacija ar pabėgo?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
