Turiu pripažinti, kad turėjau pereiti įvairiausių išbandymų ir kliūčių ruožą. Dabar, kai jau viskas baigta, noriu padėti žmonėms, kurie galbūt dabar yra panašioje situacijoje, kurioje buvau aš. Bet apie viską nuo pat pradžių.
Gyvenu Kaune ir tikrai ne paslaptis, kad čia gausu įvairiausių vairavimo mokyklų. Daug neskaitinėjusi ir nesidomėjusi išsirinkau Kaune populiarią vairavimo mokyklą (pavadinimas redakcijai žinomas. – Red.). Dabar tokiam sprendimui matau vienintelį paaiškinimą – jaunatviškas bandos jausmas.
Nusprendžiau mokslus pradėti vasarą, kad netrukdytų mano mokslams mokykloje ir popamokinei veiklai. Į teorijos paskaitas vaikščiojau su didžiausiu užsidegimu, noriai klausiau, ką kalba dėstytojas, po paskaitos Kelių eismo taisyklių (KET) testus spręsdavau tol, kol kelis kartus iš eilės pavykdavo išspręsti 100 procentų.
Po 4 paskaitų atėjo tas laikas, kai pagaliau galėjau išriedėti į gatvę. Vadybininkė man pasiūlė instruktorių, o aš daug neklausinėjusi sutikau.
Gal padės kitas instruktorius?
Pirmas važiavimas buvo kažkas stebuklingo. Tiek įspūdžių ir visokių įvykių – net galva sprogo. Nekantriai laukiau kitų važiavimų. Viskas buvo gerai, kol pati nepradėjau domėtis „Regitros“ praktinio egzamino reikalavimais. Mano svajonė greičiau pradėti vairuoti ir jos įgyvendinimas sutrupėjo kaip porcelianas.
Man, tokiai „žaliai“ vairuotojai, instruktorius per 3 pamokas net nesugebėjo paaiškinti, kad įjungus laisvą pavarą prie raudono šviesoforo nereikia laikyti numynus sankabos. Pagalvojau, tiek to, kaip nors pati išsiaiškinsiu viską, pati pradėsiu važiuoti taip, kaip reikia, viską pati, pati, pati... Net į galvą netoptelėjo mintis, kad aš moku pinigus už paslaugą, kurios man nesugeba suteikti.
Daugiau pabendravus su savo instruktoriumi įsitikinau, kad savo darbo jis paprasčiausiai nekenčia. Po penkto važiavimo grįžau sugniuždyta, mano jaunatviška mintis, kad viską sugebėsiu pati, labai greitai pasirodė tiesiog neįmanoma.
Tai suvokusi, paskambinau filialo vadybininkei ir pasakiau, kad noriu kito instruktoriaus. Po ilgo aiškinimosi kodėl, išsirinkau kitą žmogų. Jis pasirodė be galo malonus ir draugiškas. Šiek tiek užkliuvo faktas, kad vairavimus baigia 10 minučių anksčiau ir man vairuojant kalba telefonu. Per daug dėl to nesisielojau, bet kuo toliau, tuo situacija darėsi blogesnė.
Kiekvieną mielą vairavimo pamoką instruktorius kalbėjo telefonu, o aš buvau priversta klausytis, kaip jis perka šaldytuvus, kodėl vakar nepjovė žolės ir kaip jį nervina nauji sudėti langai, nes jie dėl kažkokių priežasčių rasoja. Bet ir tai dar nebuvo blogiausia.
Jei jis kada ir teikdavosi kažką pasakyti man, tai dažniausiai būdavo isteriškas rėkimas. Aš pati esu tos nuomonės, kad jei žmogus tą pačią klaidą daro dešimtą kartą, truputį pakėlus balsą gal nebekartos. Bet į tokį metodą tai buvo visai nepanašu. Tai buvo tiesiog betikslės isterijos.
Tiesa, iš jo dar sulaukdavau ir kitokių žodžių. Dažniausiai jie skambėdavo taip: „Nu žinai, čia, kad išlaikytum egzaminą, tai tau tikrai reik dar važiavimų nusipirkt. Žinai, aš vietoje tavęs net nelaikyčiau mokyklinio, geriau nusipirkt dar važiavimų prieš tai.“ Ir daugiau nieko negirdėjau, tik pirk, pirk, pirk...
Aš kategoriškai atsisakiau tos minties. Norėjau kuo greičiau išsilaikyt tą nelemtą mokyklinį egzaminą. Su Dievo pagalba, nes žinojau, kad pati sau padėti jau nebegaliu... Tvirtai žinojau tik vieną – šitam žmogui aš tikrai už papildomus važiavimus nemokėsiu, jis tiesiog nemoka mokyti.
Praktinis vairavimas tapo kančia
Mokyklinio egzamino laukimas kasdien buvo vis didesnė kančia. Naktimis prieš vairavimus aš drebėdavau, kankindavausi, man būdavo bloga. Važiavimai tapo psichologinio kankinimo įrankiu. Dar tik savaitgalio pradžia, o man jau maudžia pilvą nuo minties, kad antradienį reiks susitikt su tuo nemaloniu žmogumi.
Kad būtų paprasčiau suprasti, pateiksiu pavyzdį. Kai pamatydavau, kad per perėją eina pėsčiasis, man niekas nepasakydavo, ką daryt, kokią pavara įjungt, galų gale, kaip tą automobilį sustabdyti taip, kad dėl netinkamos pavaros jis nepradėtų trūkčioti ar neužgestų. Ir aš nuoširdžiai nežinojau.
Tik atitraukęs telefoną nuo ausies tas žmogus surikdavo: „Kritinė klaida!“ O kada paklaust, kaip reikėjo elgtis? Juk jam mano klausimai nebus svarbesni už jo pokalbį su žmona apie kažkokį abiejų stipriai nemėgstamą giminės vaiką. O jei atvirai, tai ir klausti aš bijojau.
Išaušo mokyklinio egzamino rytas. Turbūt nekyla abejonių, kad jis man buvo skausmingas ir labai nesėkmingas. Tik atkreipiau dėmesį, kad prieš kamerą instruktorius nė karto nepakėlė balso. Išsijungus kameroms pasakiau, kad galėtų visada su manim taip gražiai bendrauti kaip per egzaminą. Jis baisiausiai įsižeidė, teigė, kad niekad ant manęs nešaukia.
Čia ir supratau, kad jis net nejausdamas kelia balsą, o tai tikrai neturi nieko bendra su kažkokiais mokymo metodais. Įsižeidęs pasakė, kad man geriau iš viso pasirinkti kitą instruktorių, jeigu jis man per prastas ir nusipirkti dar vieną kursą, nes aš nieko nesugebu.
Po šitos nesėkmės aš supratau – blogiau nebus. Nuėjau į filialą, apsukusi tris ratus aplink jį ir sukaupusi drąsą užėjau į vidų. Tėškiau pareiškimą – su jūsų netikusia mokykla noriu nutraukti sutartį. Ten sėdėjo vadybininkė ir teorijos dėstytojas.
Išdėsčiau, kad teorijos paskaitos man patiko, bet praktinis vairavimas man tapo didžiausiu siaubu. Atsakė, kad greičiausiai čia jau mano psichologinė problema. Šiaip aš esu gana taikus žmogus, tačiau šito buvo per daug. Aiškiai pasakiau, kad kažkodėl kai važiuoju su tėčiu, netveriu savo kailyje kaip noriu vairuoti kuo daugiau ir ilgiau, o su jūsų instruktoriais mane tik apima panika.
Po ilgų įkalbinėjimų, kad pasilikčiau, pabandyčiau su kitu instruktoriumi, juk liko tik egzaminas, aš su didžiausiu malonumu parašiau prašymą greičiau paleisti mane iš šitos mokyklos. Pažymos apie pamokas ten man reikėjo, norint sudaryti sutartį su kita vairavimo mokykla.
Galėčiau dar ilgai pasakoti apie tai, kaip ši pažyma yra parašoma per penkias darbo dienas, o ją man sugebėjo išrašyti tik po maždaug 3 savaičių, bet užteks tų neigiamų emocijų.
Meilės žodžiai instruktorei
O dabar – apie naująją mano vairavimo mokyklą ir instruktorę. Ta mokykla pakeitė mano gyvenimą. Ir apskritai, tai buvo nuostabiausia, kas mano gyvenime galėjo nutikti. Mano instruktorė, tos mokyklos direktorė V. (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinomi. – Red.) yra absoliučiai idealus žmogus. Tai – Mokytoja iš didžiosios „M“.
Po nesėkmių pirmoje mokykloje buvau įbauginta ir sužlugdyta. Šis žmogus sugebėjo prikelti manyje viltį, kad aš tikrai galiu vairuoti. Tai – puikiai savo darbą išmananti specialistė, nepaprastai stipri psichologė, nereali pašnekovė ir visas gyvenimo sritis išmananti asmenybė. Esu sužavėta jos pasišventimu darbui.
Nuostabiausia yra tai, kad aš vos spėju pagalvoti, ką toliau darysiu, o ji jau žino, kokia bus mano klaida. Ji žiūri į kelią, o man užmetus akį į pavarų svirtį, net neatsisukusi pasako: „Net negalvok, to dabar visai nereikia.“
Aš pati net nežinojau, kas man yra sunkiausia, o ji tai pasakė jau po antro važiavimo. Visas mano klaidas ištaisė nesukeldama panikos, o taip, kad ilgam prisiminčiau. Per septynis važiavimus išmokau tai, ko manęs niekas nesugebėjo išmokyti per visą kursą.
Jos mokymas vairuoti – kaip šokis. Jokių kapotų judesių, gatvėje turi visada judėti ir komunikuoti. Niekada, paklaususi, kodėl yra vienaip ar kitaip, nesulauksi atsakymo: „Nes taip reikia.“ Visada bus duotas pavyzdys ir kiekvienam veiksmui – pats logiškiausias paaiškinimas.
Mano rezultatas? „Regitros“ egzaminas sėkmingai išlaikytas jau pirmąjį kartą.
Ko noriu pasiekti šiuo straipsniu? Mielieji, jei jums atrodo, kad jūsų instruktorius elgiasi ne visai taip, kaip turėtų, – nedvejokite, keiskite tai. Situaciją turite valdyti jūs ir tik jūs. Jei paniškai bijote važiuoti, paniškai bijote klausti instruktoriaus – tai 99 atvejais iš 100 nėra jūsų problema.
Baimė kyla iš nežinojimo, iš patirties stokos. O už tai atsakingas jūsų instruktorius. Jis turi jus išmokyti, nes jūs tą pamoką esate jam pats svarbiausias žmogus. Už jus neturi būti svarbesni šeimos reikalai, buitis ar dar kokie reikalai.
Nebijokite keisti instruktoriaus ar net vairavimo mokyklos. Ir iš viso, jei dar nesusidūrėte su panašiomis problemomis ir nenorite su jomis susidurti – siūlau nesirinkti pirmos pasitaikiusios ir labiausiai išreklamuotos vairavimo mokyklos. Nes turbūt tai reklamai jie ir skiria didžiausią dėmesį. O tada srautais į plačią gatvę paleidžia nelaimingus žmones.
O aš dabar laiminga. Turiu pripažinti, man gaila, kad dabar, kai jau turiu teisę vairuoti, man nebeteks vėl patirti tų nuostabių akimirkų pačiose geriausiose Mokytojos V. vairavimo pamokose. Aš tikrai ilgėsiuosi pokalbių su šiuo žmogumi.
***
Įmonės, kurioje mergina mokėsi iš pradžių, direktorius teigė, jog laiškas yra jame minimos instruktorės V. savigyra.
„Akivaizdžiai ponia V., minėtos mokyklos instruktorė, užsakė šį straipsnį, pažadėjusi mokiniams nuolaidų ar kažkokių kitų, jai vienai žinomų privilegijų. Tekstas net perrašytas literatūrine kalba. Tokie gėdingi konkurenciniai žaidimai mūsų nedomina, kadangi esame tikri dėl savo teikiamų paslaugų kokybės.
Ją rodo ir mokinių srautas, ir nuoširdūs mokinių atsiliepimai, o visus kylančius konfliktus mūsų mokymo centras išsprendžia taikiai, jei tik pats mokinys to nori. Paslaugų sferoje niekada 100 proc. visiems neįtiksi, tačiau iki šiol su visais mokiniais rasdavome bendrą kalbą.
Gaila, kad ši jauna mergina taip lengvai leidžiasi ponios V. įkalbama gerokai pagražinti pasakojimą. Šiuo atveju galiu tik palinkėti poniai V. sėkmės, nes blogi poelgiai dažniausiai sugrįžta bumerangu .Šiuo metu aiškinamės, ar ponia V. nepadėjo laiško autorei surimuoti sau pagyrimo, o mums – paniekinimo.
Taip pat noriu pabrėžti, kad mokinė, kuri pas mus mokėsi, mūsų turimais ir sutartyje nurodytais kontaktais neatsiliepė, jog patvirtintų savo pasakojimą. Bandysime aiškintis toliau, kadangi, pasak mūsų abiejų instruktorių, mokymo metu jokių nesklandumų nebuvo ir mes nematome savo kaltės šioje situacijoje.
Bet mes bei mūsų teisininkė manome, jog poniai V. tokia reklama išeitų į naudą. O tokie dalykai draudžiami konkurencijos įstatyme ir negali likti teisiškai nepastebėti“, – pabrėžė direktorius.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
