Štai kartą įžengė neįgalus vyriškis – be vienos kojos, su ramentu. Pažinau jį iš matymo – liesas, neaukšto ūgio, kaulėto pilko veido, juodais paakiais. Jau gal dešimt metų matau jį mieste stabdantį praeivius ir renkantį aukas savo kojos protezui.
Įdomus niuansas – mano žiniomis, protezai neįgaliesiems kompensuojami valstybės, o jei pacientas nori modernesnio, ne paties elementariausio siūlomo varianto, turi primokėti kainų skirtumą. Kadangi minėto vyriškio aukų rinkimas užsitęsė ne vienus metus, turėjau pagrindo įtarti, kad surinktos lėšos yra išleidžiamos kitiems tikslams.
Taigi, ryžtingai įėjęs vyras akmeniniu veidu sudėjo ant mano darbastalio savo neįgaliojo pažymėjimą polietileniniame maišelyje, kažkokias gydytojų išvadas su parašais ir antspaudais, tada reikliu tonu išreiškė pageidavimą pakalbėti su įmonės vadovu, kuris tuo metu užsidaręs savo kabinete kalbėjo telefonu su verslo partneriu.
Pasiteiravau, kokiu klausimu bus kalbama. Atsakymas – dėl galimybės asmeniškai paremti mane. Pasakiau, kad vadovas yra užimtas ir nekalbės. Sulaukiau pasipiktinimo pliūpsnio: „Kaip tai nekalbės? Kas čia dabar? Aš einu pats, jei jūs čia leidžiate sau nuspręsti už direktorių, ką pas jį leisti, ko neleisti!“
Ramiu balsu atsakiau, kad esu administratorė ir turiu vadovo bei kitų darbuotojų įgaliojimą savo nuožiūra nuspręsti, ką galima pakviesti ar įleisti į įmonės patalpas. Vyras toliau piktinosi, tonas vis kilo, todėl įspėjau, kad jis trikdo kolegų darbą ir būsiu priversta kviesti apsaugos darbuotojus.
Nuo stalo vienu mostu buvo susirinkti dokumentai, vyras dar stabtelėjo pusiaukelėj link durų ir informavo, kad egzistuoja toks dalykas kaip likimas, lemtis ir karma, kuri tikrai atsisuks į tokius beširdžius kaip aš.
Jam išėjus, kelioms sekundėms likau sėdėti be amo, tada iš savo kabinetų pasirodė kolegės, kurios per incidentą bijojo ir krustelėti. Viena jų papasakojo, kad puikiai pažįsta šį veikėją. Narkomanas, jam neįgalumas – tik pretekstas gauti pinigų iš užjaučiančių praeivių. Jis vaikšto ir po butus, o kai žmonės atidaro duris, prašo leidimo paskambinti telefonu. Kas gali paneigti, kad šis prašymas nėra metodas iššniukštinėti butus, galbūt vertus vagių vizito netolimoje ateityje?
Diskutuojant pasirodė ir vadovas, susidomėjęs, kas per šurmulys. Išklausęs pasakojimą, pasakė, jog pasielgiau teisingai, ir patarė kitą kartą nebesileisti į debatus, iškart kviesti apsaugą.
Po šio atvejo susimąsčiau apie labdaros, aukos prasmę apskritai. Ar tikrai visi prašantys paramos yra išnaudoję visas galimybes stotis ant kojų savarankiškai – užsiregistravę Darbo biržoje, susitvarkę socialiai remtinų asmenų (šeimų) statusą, prisiteisę alimentus, pasinaudoję valstybės garantuojama nemokama teisine pagalba?
Žiniasklaidoje aprašyta daug atvejų, kai moterys, prisidengdamos vaikais, kartais net realiai neegzistuojančiais, socialiniuose tinkluose, forumuose prašo paramos, pagalbos. Dauguma jų puikiai manipuliuoja aplinkinių emocijomis – susigraudinusios skaitytojos kooperuojasi, kreipiasi į artimuosius ir pažįstamus, organizuoja paramos siuntimą, atvežimą iš kitų miestų, sandėliavimą ir pristatymą „vargstančiai mamytei“.
Stengiamasi neskaičiuojant asmeninio laiko ir resursų. Tik po kurio laiko geraširdėms moterims atsiveria akys – kai iš jų ir aplinkinių imama reikalauti paramos būtent pinigais, kai atvežti daiktai, drabužiai būna išpeikiami, nes neva ne nauji ir senamadiški, kai pagalbininkės pasitinkamos atsainiai traukiant cigaretės dūmą tame pačiame kambary, kur žaidžia vaikai, ir plepant naujausio modelio išmaniuoju telefonu.
Imu pastebėti piktinančią tendenciją, jog žmonės kai kuriais atvejais verčiami jaustis skolingi ir kažką privalantys neįgaliesiems, neįgaliais tapusiems dėl savo pasirinkto gyvenimo būdo, daugiavaikėms mamoms, kurių vaikų tėveliai yra nežinia kur, metai iš metų Darbo biržos slenkstį minantiems klientams, greitųjų kreditų mėgėjams ir panašiai publikai.
Palaukite, gerbiamieji, mes visi esame suaugę, savarankiški, už save atsakingi žmonės. Protaujantis žmogus visada stengsis gyventi pagal išgales, vaikų skaičių planuos atsakingai, atsižvelgdamas į savo ir antrosios pusės pajamas, skolinsis žinodamas, kad turės iš ko grąžinti paskolą.
Dauguma mūsų gyvename nuo algos iki algos, pirkinius ir išlaidas planuojame, nes žiūrime į ateitį realistiškai. Kiekvienas euras, kurį skiriame labdarai, yra paimtas iš mūsų šeimos biudžeto.
Argi ne mūsų, aukojančiųjų, teisė patiems nuspręsti, kam norime skirti savo uždirbtas lėšas? Argi neturime teisės atsisakyti remti žmogų, kuris atrodo nenuoširdus, nepanašus į tikrai bėdos ištiktą?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
