Atvykau penkiomis minutėmis anksčiau, įėjau vidun, mane pasitiko administratorė. Pasakė, kad reikės šiek tiek luktelėti, nes šiuo metu vyksta pokalbis su kita kandidate.
Patalpoje nebuvo jokios kėdės, nejaukiai stoviniavau pasienyje. Prasivėrė durys, pro jas išnėrė išraudusi mergina, ir, paskubomis atsisveikinusi, bėgte išbėgo laukan. Administratorė mostelėjo man, kad galiu eiti vidun.
Įėjusi pamačiau keturis vyriškius, bediskutuojančius tarpusavyje įmonės veiklos klausimais. Pamatę mane, davė nurodymą, kad palaukčiau už durų, jie mane pasikviesią. Kvailai pasijutusi grįžau atgal į vestibiulį. Ten jau laukė dar viena mergina, atėjusi savo suderintu laiku. Netrukus pasirodė ir trečioji kandidatė. Už durų pokalbis tarp įmonės vadovų vis tęsėsi, buvo praėję jau 40 minučių nuo man paskirto pokalbio laiko.
Pagaliau buvau pakviesta užeiti ir prisėsti. Buvau paklausinėta apie savo profesinę patirtį, užsienio kalbų mokėjimą, kompetencijas. Be jokių skrupulų pasiteiravo, ar aš ištekėjusi, ar turiu vaikų, ar planuoju jų turėti, ar bus kam juos prižiūrėti ligos atveju, nes „pas mus kasmėnesiniai biuleteniai netoleruojami, jei jau dirbat, tai dirbat“.
Pasijutau labai nejaukiai, nes turėjau teisintis dėl dalykų, kurie yra mano asmeninio gyvenimo dalis ir darbdaviui tikrai nederėtų apie tai klausinėti.
Toliau sekė pareiškimas, kad „nebaigtų darbų nepripažįstame, jei kažkas nepadaryta darbo metu, sėdima darbe, kol pabaigiama, jokių atidėliojimų rytojui. Būsite stebima, laisva be darbo tikrai nesėdėsite ir „Facebook“ nenaršysite“.
Tada vienas iš vyrų paklausė, ar turiu kokių klausimų jiems. Atsakiau, kad taip. Išsitraukiau bloknotėlį, kuriame buvau pasižymėjusi esminius dominančius klausimus, kurie skambėjo taip:
1. Kada turėčiau pradėti darbą?
2. Ar darbe bus viršvalandžių, kokia jų apmokėjimo tvarka?
3. Kiek įmonėje darbuotojų?
4. Už kurias konkrečiai sritis būsiu atsakinga?
5. Kodėl ieškote naujo darbuotojo? Kodėl išeina iki šiol dirbęs žmogus?
6. Kam aš būsiu pavaldi?
7. Ar bus skirtas mobilusis telefonas darbui?
8. Ar reikės darbo reikalais naudoti asmeninį automobilį, jei taip – ar bus sudaroma panaudos sutartis, ar kompensuojami degalai?
9. Kokiems darbams turės būti teikiamas prioritetas pradėjus dirbti?
10. Kokiu būdu įmonėje vyksta komunikacija bei užduočių paskirstymas?
11. Ar būsiu apmokoma, ar vyks darbų perdavimas? Jei taip – kas apmokys, kokiu būdu ir kiek laiko?
12. Ar pageidautina mano asmeninė iniciatyva, pasiūlymai, idėjos?
Darbdavys atsakinėjo rūgščiu veidu, vienskiemeniais žodžiais, neslėpdamas ironijos, nutaisęs veido išraišką „greičiau baikim su šitom nesąmonėm“. Buvo akivaizdu, kad klausimai jam nemalonūs, nepatogūs ir erzinantys. Mane nustebino jo elgesys, nes nemanau, kad paklausiau kažko, kas galėtų sukelti tokią negatyvią reakciją.
Galop atsisveikinome, buvo pažadėta mane informuoti apie bet kokį sprendimą.
Vairuodama namo mąsčiau apie įvykusį pokalbį. Ar normalu sutartu laiku atvykusį kandidatą sugaišinti 40 minučių, verčiant laukti? Tarp stoviniuojančių merginų jaučiausi kaip konvejeryje, viena iš daugelio.
Manau, tai rodo vadovų požiūrį apskritai į asmeninį darbuotojo laiką. Net pavaldinių vaikai – nepageidautinas trikdys, kliuvinys, ir tai parodoma visiškai atvirai. Sėdėjimas po darbo laiko jiems – visiška norma. Ar nesusimąstėte, jog tai greičiausiai rodo, kad darbuotojui tenkantis darbo ir užduočių krūvis yra neproporcingai didelis, ir žmogus elementariai nespėja?
Negi darbdaviams atrodo, jog jie vieninteliai turi lūkesčių, reikalavimų, pageidavimų? Tiek darbdavys, tiek darbuotojas darbo pokalbio metu renkasi, stebi, tyrinėja vienas kitą. Iš gautos informacijos aiškėja, ar sutampa abiejų pusių požiūriai, ar galima tikėtis sėkmingo bendradarbiavimo bei ilgalaikių darbinių santykių.
Priėjau išvadą, kad šioje įmonėje tikrai nenorėčiau dirbti. Visiškai nenustebau, kad antro skambučio nesulaukiau.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
