Skiriu savo žmonai. Su visa pagarba ir meile.
#ArtiMirties
Einu į baseiną ryte, o tai sau gali leisti tie, kurie nori sau leisti, dar bedarbiai ir, aišku, senjorai :). Po valandos plaukimo visada krentu į burbulinę sūkurinę vonią, kad raumenis padaužytų ir kūnas atsistatytų.
Šį kartą su manim ja dalinosi gerai sudėtas, plika blizgančia galva ir ilgais riestais ūsais pensininkas. Man jis atrodė lyg pasakos herojus. Aš žvilgsnio nenuleidau nuo jo, jis nuo plaukimo takelio, kuriame tuo metu plaukė daug galimų jo buvusių bendraklasių :).
Užsimerkiau, jau lyg buvau užmigęs, kai išgirdau ramų: „Atsiprašau, galima?“
Į mūsų vyrišką kompaniją brovėsi dar vis gražių kūno formų moteris su ryškiai mėlynu maudymuku. Žinoma, raukšlės ant rankų negalėjo paslėpti jos tikrojo amžiaus.
Mano pasakos herojus tiesiog nušvito ir pradėjo vieną nuoširdžiausių mano gyvenime girdėtų dialogų:
– Nuostabiai plaukėte.
– Ačiū.
– Žinot, visą gyvenimą dirbau sporto treneriu. Tokius dalykus matau net sunkiai matydamas :). Nusijuokė ir ji:
– Žinot, prieš 40 metų buvau ir medaliu apdovanota. Bet metai bėga...
– Manau, dar ir dabar daugeliui reiktų labai pasistengt, norint Jus įveikt, – toliau komplimentus dalino ūsuotis. – Tiesa, aš Vladas.
– Veronika. Su vis dar nenukrentančia pamaloninta šypsena veide atsakė dama.
– Gal surizikuosiu, nes kiek čia mums liko to gyvenimo, kad praleistume jo teikiamus šansus. Veronika, ar nueitumėte su manim kavos, kol dar gyvi? ;)
– Jums pasisekė, Vladai, kad mano vyras jau 10 metų miręs. Žinoma, kodėl gi ne ;). Tik nuplauksiu dar kelis šimtus.
– Puiku, o aš stebėsiu, nes tai džiugina mano širdį, – atsakė Jis.
Žinot, jie juokėsi ir atrodė laimingi, o man išbėgo džiaugsmo ašara. Tai buvo tiesiog nuostabu, o dar nuostabiau, kad jie man priminė, koks trumpas yra gyvenimas ir kaip mes turime jį mylėti, mylėti kiekvieną akimirką, kiekvieną duotą šansą, kiekvieną sutiktą žmogų ir, svarbiausia, mylėti save.
Būkit laimingi ir išnaudokit šią dieną, kad turėtumėte, norėtumėte tai atsiminti. Pasakykite myliu, tai nėra labai sunku.
#MeilėsIstorija
Pamenat istoriją apie baseine susipažinusius senjorus? Šiandien juos sutikau parke. Sėdinčius ant suoliuko ir geriančius arbatą iš geltono termosiuko. Jiems tikriausiai buvo keista, kai prie jų prisiartino treninguotas jaunuolis ir paklausė, ar gali prisėsti, nors aplinkui buvo pilna tuščių suolų. Krapnojo.
– Ar galiu jus nufotografuoti? – paklausiau, bet pats susigėdau tokio klausimo.
– Nereikia, – atsakė dama. Vyras taip pat purtė galvą, kurią šildė ryškiai salotinė kepurė.
Papasakojau jiems, kaip mane ir Jus sužavėjo jų susipažinimas, net perskaičiau, ką parašiau tąkart feisbuke.
– Klausaisi pokalbių? – su šypsena veide paklausė Jis.
– Negalėjau kitaip, tai buvo nuostabu, o be to sėdėjome vienoje vonioje, – atsakiau su šypsena. Vyriškis nusijuokė.
– O man labai patiko. Labai. Mes kaip filmo ar knygos herojai, Vladuk, – žiūrėdama į tolį atsakė Veronika. – Gal galiu tai persirašyti?- lyg grįžusi iš prisiminimų paklausė praeities plaukimo čempionė.
– Žinoma. Man net būtų malonu.
– Žinai, nuo tos dienos beveik neišsiskiriam, – tylą praskaidrino Vladas.
– Tik džiaugiuosi, kad nors leidžia vienai į tualetą nueit, nes tikrai nepaleidžia niekur, – mirktelėdama man akį pajuokavo Veronika. Juokėmės ir tai buvo tikrai nuoširdu, o jų santykius norėjosi stebėti ir gėrėtis.
– Pasirašyk, – pridūrė moteris ir bruko į rankas man seną, raudoną parkerį. Pirmas mano parašas su prierašu „Jūsų meilės pranašas Simonas“.
Meilė nesirenka. Meilė ateina tada, kada ir turi ateiti. O įsivaizduojat, kiek jie vienas kitam dar turi visko papasakot? :) Nenorėjau ilgiau trukdyti. Atsistojau, atsisveikinau ir susitarėm susitikti baseine.
O man nueinant ji jam skaitė jų susipažinimo istoriją, istoriją, kurią jie kartu pradėjo kurti, o man pavyko užrašyti. Išlindo saulė. Nuostabus ruduo meilei.
#MeilėNemiršta
Pagaliau atsikračiau visų ligų ir galiu mėgautis sportu, baseinu ir sukūrinėm voniom. Po pusantro mėnesio laisvadienių aš vėl tarp praeities plaukimo čempionų, tarp laimingiausių žmonių žemėje. Tarp žmonių, kurie savo gyvenimo patirtimi, nuoširdžia šypsena vis dar labiausiai mane įkvepia gyventi. Taip, čia rytais vis dar renkasi senjorai ir aš :).
Kad ir kaip keistai tai skambėtų, bet tie, kurie neišvengiamai jaučia artėjančią mirtį, kurie su tuo susitaiko, staiga suvokia, kas iš tiesų turi vertę jų gyvenime. Visa kita, kam iki tol skirdavo savo laiką, energiją, tampa nebe taip svarbu. Iliuzijos išsisklaido ir aklumui ateina galas. Jie išdrįsta būti savimi be kaukių, nebijo išreikšti savo jausmų, patiria tai, ką nori patirti. Todėl man gera būti tarp senukų :).
Dairiausi ieškodamas matytų veidų ir mano akis iškart užkliuvo už sūkurinėje vonioje mirkstančio plikagalvio su dideliais ūsais. Vladas, kaip ir tada, kai pirmą kartą jį pamačiau, sėdėjo stebėdamas takeliuose plaukiančias galimai savo bendraklases. Įlipau ir prisėdau:
– Laba diena, Vladai.
– Mes pažįstami?
– Na, kaip ir... aaa... Aš klausiausi Jūsų ir Veronikos pokalbio ir kartą Jus sutikau parke.
– O, sveikas, jaunuoli, kaip begyveni?
– Dabar puikiai. Ačiū. Vėl pradedu sportuoti, kiek galima sirgti :).
– Jo, reikia pamilti save kuo anksčiau.
– Tiesa, o Veronika kur? Plaukia savo du šimtus?
– Veronika mirė.
Tai buvo toks tiesus atsakymas, toks tiesus smūgis man, kad aš net praradau kalbos dovaną. Praradau, nes nežinojau, ką turėčiau pasakyti. Ką reiktų pasakyti. Buvau lyg pasiųstas į nokdauną.
Nusukau žvilgsnį į tolumoj plaukiančius senjorus. Girdėjau padažnėjusį savo širdies plakimą, kurį karts nuo karto užgoždavo paleidžiamas dušo srovės garsas. Atrodė lyg manyje kažkas numirė, nors tą moterį mačiau tik du kartus. Juk kas sekundę pasaulyje miršta ne vienas žmogus, bet tai buvo kažkas kito.
– Ji žinojo, kad taip bus. Ji sirgo. Tiesiog vieną vakarą atsigulė, paskaitė kelis knygos puslapius, nes tik tiek galėjo dėl savo silpnų akių. Skaitymas – kaip ir sportas, ji dėl to galėjo paaukoti viską. Užmigo ir ryte neatsikėlė.
– Labai užjaučiu.
– Čia reik pavydėt tokios mirties, o ne užjaust. Aš sau irgi tokios linkiu.
Atrodė, kad jo veide įžvelgiau šypseną. Jis žiūrėjo į tolėliau plaukiančius sportininkus, nors aiškiai matėsi – jis kažkur kitur. Jo veidas šypsojosi ir buvo paskendęs prisiminimuose, o tai darė jį laimingą. Valandėlė tylos, ir jis vėl tarė:
– Ji buvo nuostabi, tiesa?
– Jūsų santykiai buvo nuostabūs, į Jus norėjosi žiūrėti ir žiūrėti, Jūs buvot meilės pavyzdys kiekvienam. Aš esu labai dėkingas, kad leidote man tai pamatyti ir suprasti. Laikykitės, Vladai.
– Ačiū, jaunuoli. Žinai, greitai mes su ja susitiksim ir neišsiskirsim niekada. Palauksim ir tavęs, – jis nusijuokė ir mirktelėjo man akį.
Tai tiesiog dar kartą patvirtino, kad mirtis turbūt nėra tokia baisi. Kiekvienas savaip ją įsivaizduoja, kiekvieno tikėjimas savitas. Tačiau net nesigilinant į religines interpretacijas yra daugiau priežasčių manyti, kad mirtis – tai tik perėjimas į kitokią būseną, kitokią gyvenimo formą. Manau, tai daug geriau nei tikėti, jog virsime tik dulkėmis.
Todėl tokie žmonės, kaip Vladas, Veronika, mano močiutės, man tik patvirtina, kad gyventi – tai mėgautis kiekvienu gyvenimo etapu. Kad gyventi – tai imti viską, ką gyvenimas duoda ir stengtis atsiriboti nuo to, kas jame yra netikra.
Jaunystė ir jos pranašumai – dirbtinai kuriamas ir afišuojamas mitas, tartum senti būtų gėdinga ir baisu. Jei net filosofai darosi plastines operacijas ir bando išlikti jaunatviški, tai rodo, kad pasaulis iškrypo. Valdžia, sveikatos apsaugos sistema – visi pasiteisindami patyliukais sako, kad jaunam žmogui reikia geresnių sąlygų, o senieji jau nugyveno savo gražiausius laikus.
Nesąmonė! Kai žmonių paklausi, ar jie laimingi, „taip“ atsako kur kas daugiau septyniasdešimtmečių nei dvidešimtmečių.
Tad aš noriu padėkoti kiekvienam senjorui už tai, kad Jūsų dėka dar turime kruopelytę tikrumo ir nuoširdaus atvirumo... Ačiū. Apkabinu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
