Viskas prasidėjo, kai įstojome abu į konservatoriją. Jis buvo naujokas, aš taip pat. Mokėmės daug bendrų dalykų. Prisipažinsiu, iš pradžių aš jam nejaučiau jokios simpatijos. Jis nebuvo ir gražuolis, net rengdavosi kaip vyresnio amžiaus žmogus. Jis visad stengdavosi būti šalia, o mane tai labai nervindavo, negalėdavau jo pakęsti.
Mano draugėms jis sakydavo, kaip aš jam patinku ir kaip jis mane myli, tik prašydavo, kad jos man nieko nesakytų. Bet viena diena draugė man viską pasakė ir pridėjo, jog jam skaudu, kad aš taip šaltai su juo elgiuosi. Tada aš jam jutau gailestį, kuris pamažu virto simpatija. Pradėjom draugauti.
Skirtingi pomėgiai kišo koją
Jis su manimi elgėsi kaip su princese. Visada rūpinosi, kad viskas būtų gerai. Jei ilgai neatrašydavau, ieškodavo manęs. Mūsų pomėgiai buvo skirtingi kaip diena ir kaip naktis. Aš stengdavausi daryti tai, kas man nepatinka, vien dėl jo – kad atsilyginčiau už jo „meilę“.
Pamažu supratau, jog menai ne man. Įstojau į tiksliuosius mokslus. Kai išėjau, kartu būdavome kur kas mažiau. Jis stengdavosi su manimi praleisti kuo daugiau laiko, bet jo šeima ir dažni koncertai tam trukdė. Pradėjome pyktis dėl smulkmenų.
Kad pabūtume kartu, darydavau tai, ko nekenčiau. Jis grojo liaudišku instrumentu birbyne, o aš nemėgstu liaudiškos muzikos, bet stengdavausi, vaikščiodavau į jo koncertus. Eidavau į visokius žygius, kurie būdavo ne man. Jis – gamtos vaikas, o aš mėgstu patogumus, prabangą.
Jis tai suprato ir pradėjo sakyti: nesivargink, nesikankink dėl manęs, nedaryk to, kas tau nepatinka. Ėmė mažėti jo žinučių. Pasiteisinimai – mokosi, reikia ruoštis egzaminams, prižiūri mažesnius brolius, padeda močiutei. Dėl to taip pat kildavo konfliktų.
Palaipsniui supratau, jog pradedu pavydėti vienai bendramokslei Evelinai. Ir ne be reikalo. Jie turėdavo daug bendros veiklos – koncertai, renginiai, žygiai. Jis ėmė kviesti ją į žygius, bet atsiklausdavo manęs, ar nepyksiu. Ir taip pat kartu mokėsi. Sakydavau, jog nepyksiu, bet paslapčia pavydėjau.
Jie kartu pradėjo lankyti liaudies šokius, bet nieko blogo nemačiau, nes jos vaikinas ten grojo akordeonu. Bet po kurio laiko sužinojau, jog Evelina išsiskyrė su savo vaikinu. Pradėjau dar labiau pavydėti, pykdavomės dėl kiekvienos smulkmenos, bet greit susitaikydavome.
Skyrybos prie Katedros
Kartą jis išvažiavo savaitei su liaudies ansambliu į konkursą Lenkijoje. O kai grįžo į Lietuvą, pasakė, jog nori pabūti vienas. Sutikau ir sakiau, kad bet kada man gali rašyti, skambinti. Po savaitės tylos jis man parašė žinutę, jog nori su manimi pasikalbėti.
Mes susitikome prie Katedros. Jis pasakė, kad manęs tiesiog nebemyli, meilė dingo ir nori skirtis. Aš nesupratau, kaip taip gali būti, juk meilė taip nedingsta. Prašiau paaiškinimo, bet jis tylėjo ir net nepažvelgė man į akis. Aš apsipyliau ašaromis, net prisėdau ant suoliuko, nes galvojau, jog žemė išslys iš po kojų.
Ir dar labai skaudu, jog taip mylėjo, planavome gyvenimą kartu. Atsimenu, padovanojo žiedą, nupintą iš šieno, ir pasakė, kad nori, jog būčiau jo žmona, ir tokį žiedą, koks man patiks, padovanos vėliau.
Ir kai aš sėdėdama ant suoliuko skendėjau ašarose, jis manęs neapkabino. Tik stovėjo ir ištarė, jog aš buvau labai gera mergina, tokios niekad nematė, net per gera. Ir išėjo net nepaklausęs, kaip aš.
Grįždama namo negalėjau sulaikyti autobuse ašarų, o grįžusi namo visą laiką verkiau. Toks jausmas, kad su juo išėjo dalis manęs, širdis sudužo į tūkstantį šipuliukų, o aš tik egzistavau. Net pamačius jo nuotrauką taip širdį suspausdavo.
Iš tikrųjų tikėjausi, kad jis man dar parašys. Dėl išsiskyrimo visą laiką kaltinau save.
Bet gyvenimas buvo paruošęs dar kelias staigmenas. Konservatorijoje buvo baigiamasis atsiskaitymas ir aš nuėjau pasveikinti savo draugių. Ir ten susitikome su Evelina. Jos elgesys pasirodė keistas – kai ji mane pamatė, labai sutriko, negalėjo pažvelgti man į akis ir stengėsi kuo greičiau su manimi prasilenkti.
Aišku, buvo minčių, kad ji susiburkavo su mano buvusiu vaikinu. Bet mes jau buvome išsiskyrę apie mėnesį ir, pagalvojau, jis turi savo gyvenimą, o aš savo. Bet iš tikrųjų nenorėjau tuo patikėti, nes jį dar mylėjau labiau nei save pačią.
Antra išdavystė
Praėjus metams po išsiskyrimo, aš vis negalėjau jo pamiršti ir kaltinau save. Negalėjau turėti kito, nes buvo per daug skaudu. Skaudindavo mane, net jei vaikinas mane paimdavo už rankos ar apkabindavo, nes prisimindavau jį, jo apkabinimus, bučinius ir pažadus. Dar turėjau naivią viltį, kad susitaikysime.
Mano gera draugė, pamačiusi, jog negaliu jo pamiršti, pakvietė mane susitikti ir pasikalbėti. To, ką ji pasakė, net nesapnavau. Ji prisipažino seniai žinojusi, jog mano vaikinas ir Evelina draugavo dar mums būnant kartu. Ir dėl jos jis mane paliko. Dar kartą man pasaulis išslydo iš rankų.
Draugė prašė, kad nepykčiau ant jos, nes ji norėjo man gero ir nenorėjo skaudinti. Bet jei norėjo man gero, kodėl anksčiau nepasakė ir leido graužtis, galvoti, kad tai mano klaida? O ji gerai tai žinojo, nes mes kiekvieną vakarą susiskambindavome. Supratau, jog ji man ne draugė, tik pavadinimas toks.
Nusprendžiau eiti į priekį. Pasikeičiau viskuo – kūnu, siela, protu. Palaipsniui pradėjau gyventi, atrasti pasaulio kvapus ir skonius kaip ir anksčiau. Dabar esu lyg nauja aš. Manęs nepažįsta senesni pažįstami, bendraklasiai, bijau net sveikintis. Nes kai pasakai, kas tokia, netiki.
Praėjo 3 metai po išsiskyrimo, ir ta naivi, savęs negerbianti mergaitė mirė. Galiu pasakyti, kad kiekviena pabaiga reiškia naują pradžią.
Tik galiu patarti merginoms: įsikalkit sau į galvą: jūs turit išmokti mylėti ir gerbti pačios save, tada ir kiti jus gerbs ir mylės. Nesižeminkit ir ginkit savo interesus, nes santykiuose turi būti supratimas ir kompromisai. Santykiai yra dviejų žmonių sunkus darbas, o ne vieno.
Ir Jūs turite karčios patirties su priešingos lyties atstovu? Galbūt priešingai – pažintis baigėsi kaip pasakoje? Pasidalinkite savo pasakojimu ir Jūs. Laiškų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
