Daug kartų girdėjau už sienos talžomos žmonos ir vaikų klyksmus, lūžtančių baldų traškesį ir grasinimą visus užmušti. Bijodavau to vyro. Šlitiniuodavo po kiemą, gąsdindavo vaikus, nuogas lakstydavo po laiptinę, naktimis spardydavo mūsų buto duris.
Pas jį eidavo tokie pat draugai. Laiptinė amžinai būdavo privemta, prirūkyta, smirdėjo šlapimu. Nuodijo jis gyvenimą ir savo šeimai, ir svetimiems.
Gal todėl negaliu pakęsti geriančių. Jau seniai išsikrausčiau iš senų namų, tik niekur nepabėgsi. Gyvenu mažame miestelyje, butelio mėgėjų čia daug. Kasdien matau juos svyruojančius gatvėje ar būriais traukiančius į parduotuvę gesinti „degančių vamzdžių“.
Kai nuo lapkričio pirmosios dienos įsigaliojo įstatymo pataisa, draudžianti skelbti nuolaidas alkoholiui, lyg ir reikėtų atsikvėpti lengviau. Tik, žinot, įstatymai sau, o realybė sau.
Vakar, lipdama parduotuvės laiptais, nugirdau dviejų užkietėjusių alkoholikų pokalbį, kuris tai įrodo. Praleidus grubiausius keiksmažodžius, pokalbis skambėjo maždaug taip.
„Tai ką, ieškojai su akcija ir neradai?“ – juokais paklausė iš parduotuvės išėjusio draugelio kitas pamėlynijęs vyras. Greičiausiai jau girdėjo apie naująją įstatymo pataisą.
„Dėjau aš ant visų jų akcijų, gėriau bl*t ir gersiu“, – nuskambėjo atsakymas. Tada jis patenkintas pakelė du pigiausio alaus bambalius: „Mano asortimentas – apatinėje lentynoje!“
Ir visa kompanija garsiai pradėjo žvengti pragertais balsais. Štai kaip jie reaguoja į akcijų nebuvimą. Garsiu žvengimu. „Deda“ jie ant visų draudimų. Šitie nuodai ir taip kainuoja pigiau grybo.
Gal reiktų ne draudimais švaistytis, į kuriuos taurelės mėgėjams nusispjauti, o vieną kartą susimąstyti, kaip rimtai sugriebti juos už gerklės. Gana jų gailėtis. Nė vienas savanoriškai gydytis nesutiks, paklausk bet kurio – jokių problemų su gėrimu jis neturi. Gali mesti bet kada.
Pirmiausia reikėtų, kad iš mūsų parduotuvių lentynų dingtų pigus alkoholis. Reiktų vis dėlto apsispręsti, kas svarbiau – pinigai verslui ar žmonių sveikata.
Pavyzdžiui, mūsų miestelio parduotuvėje, kur šlitiniuojančių ir dvokiančių klientų daugybė, alkoholio asortimentas didesnis nei daržovių. Kartą norėjau joje giminaičiui jubiliejaus proga nupirkti tauraus gėrimo butelį. Paaiškėjo, kad nieko deramo čia nėra, nes lentynose – vien pigūs gėrimai.
Be to, dauguma prasigėrusių asmenų gyvena ir geria iš pašalpų. O jei reiktų kiekvieną dieną dirbti ir užsidirbti tam bambaliui alaus? Gal tauta prasiblaivytų greičiau?
Geri už valstybės pinigus, sugavo tave įkaušusį, viskas. Amen visoms pašalpoms: arba gydykis, arba badauk. Vieną kartą patriukšmavai girtas ar pagavo įkaušusį viešoje vietoje, viskas. Laisvas gyvenimas baigėsi. Eini gydytis priverstine tvarka.
O sugavus girtą nepilnametį tėvams reiktų rašyti rimtas baudas už vaikų nepriežiūrą. Jei neturi pinigų, tegu dirba viešuosius darbus visuomenės naudai. Nes dabar vaikai įpratinami prie butelio nuo mažens, o atsakingų kaip ir nėra.
Apskritai gal jau reikėtų susirūpinti, kodėl Lietuvoje klesti alkoholizmas? O kokią dar alternatyvą provincijoje turi jauni žmonės? Gerai apmokamų darbų nėra, užsiėmimų jaunimui nėra. Vienintelė pramoga – susitikus paleisti butelį ratu, kaip daro tėvai ir seneliai. Čia greičiausias ir pigiausias būdas pabėgti nuo realybės.
Žiūriu į tuos girtuoklius prie parduotuvės ir baisiuosi – jauni darbingi vyrai, kai kurie – dar tik vaikai, o jau praradę žmogiškumą, be ateities.
Dauguma nugarma negrįžtamai. Gal išsigelbėtų, jei turėtų kur kreiptis. Tik kad nėra į ką. Socialiniai darbuotojai ir taip nespėja lakstyti iš vienos šeimos į kitą – nelaimė po nelaimės. Seniūnijose ir savivaldybėse niekas nelaukia. Kunigas, ir tas atvažiuoja ne kasdien.
Tad girtuokliams reiktų užtikrinti nesaldų gyvenimą, o tiems, kurie dar turi vilties, ją suteikti. O tokie juokingi draudimai niekada nepadėjo ir nepadės. Kokių tik jų nesugalvota. Kaip gėrė tauta, taip tebegeria.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
