Joje pasakojau, kaip sūnus įsidarbino kepyklėlėje ir išperkamosios nuomos būdu įsigijo brangų automobilį. Tai sužinojęs, kepyklos savininkas ėmė dar labiau išnaudoti sūnų, o kai jis susirgo, nepriėmė nedarbingumo pažymos. Sūnus pagrasino kreiptis į teismą.
Padėjo iš geros širdies
Pasakyt tai – viena, bet padaryti nemokant kalbos ir neturint pakankamai pinigų yra visai kas kita. Bet jam pasisekė. Ir vėl įsikišo geraširdžių pažįstamą vokiečių šeima. Jie padėjo pasamdyti advokatą, lydėjo sūnų į įvairias instancijas, užpildė už jį krūvas dokumentų. Ir visa tai darė visiškai nemokamai! Tiesiog iš geros širdies.
Dabar trumpai apie paslaptingą vokiečių šeimą, kuri nuolatos padeda mano sūnui ir jo merginai. Tai vidutinio amžiaus pora, kuri galėtų būti jų tėvais.
Su moterimi vaikai susipažino darbovietėje. Vokietė dirbo buhaltere toje pačioje kepyklėlėje, kurioje dirbo ir jaunuoliai. Rašau dirbo, nes šiuo metu ji ten taip pat jau nedirba – išėjo dėl ginčo su tuo pačiu darbdaviu, kuris išnaudojo žmones. Jis sukčiavo nemokėdamas jai sutarto atlyginimo. Padavusi į teismą moteris prisiteisė 8000 eurų kompensaciją.
Todėl kai ji sužinojo, kad darbdavys pradėjo kabinėtis ir prie mano sūnaus, nutarė jam padėti. Tad ne visi vokiečiai skersai žiūri į emigrantus. Yra Vokietijoje ir gerą širdį turinčių žmonių, kurie neabejingi emigranto vargams.
Norėjo pamokyti neklusnų vergą
Nedarbingumo pažymą darbdavys vis dėlto užregistravo, tačiau atsisakė mokėti uždirbtus pinigus. Iš darbo atleisti taip pat neskubėjo. Rašė jam pravaikštas.
Kadangi sūnus Vokietijoje dirbo jau ilgiau nei metus, turėjo teisę gauti bedarbio pašalpą. Vokiečių šeima jį užregistravo į darbo biržą. Tik tam, kad jis pradėtų gauti pašalpą, reikėjo atleidimo pažymos, kurios darbdavys nesiteikė pasirašyti. Norėjo kerštauti ir pamokyti nepaklusnų vergą emigrantą, kad ir kiti pas jį dirbantys lietuviai nesugalvotų maištauti.
Vis dėlto jam nepavyko numarinti mano vaiko badu. Pinigais parėmėme mes. Advokatas kreipėsi į buvusį sūnaus darbdavį su prašymu įvykdyti įsipareigojimus. Jis nepaisė nurodymų ir pinigų nemokėjo, todėl teko kreiptis į teismą.
Sulaukė grasinimų susidoroti
Mano vaikui padedanti Vokiečių šeima netgi sulaukė grasinimų. Darbdavio žmona paskambino jiems ir uždraudė padėti emigrantams. Sakė, kad tikri vokiečiai privalo būti vieningi kovodami su emigrantais. Neva negalima leisti emigrantams diktuoti savo sąlygų, kad neužliptų ant galvos.
Šeima tik pasišaipė iš to skambučio, padėti neatsisakė ir viskas nurimo iki teismo, kurio ilgai laukti nereikėjo. Teismas įpareigojo darbdavį išmokėti mano sūnui 3000 eurų už išdirbtą laiką ir priverstines pravaikštas, o mano sūnų įpareigojo grįžti į darbą ir dirbti iki šių metų pabaigos.
Sūnus į darbą negrįžo dėl suprantamos priežasties – bijojo neadekvačios darbdavio reakcijos ir patyčių. Jis su savo angelais sargais – geraisiais vokiečiais – aplankė gydytojus ir gavo nedarbingumo pažymą. Diagnozė skamba taip: „Psichologinė trauma dėl patirto streso, susijusio su teismu“.
O trauma, patikėkite, tikrai didelė. Patyčios, neteisybė, sunkus darbas tikrai palaužė sūnų. Jis dabar priverstas nuolat gerti vaistus.
Darbdavys, supratęs, kad sūnus į darbą negrįš, savo ruoštu taip pat neįvykdė teismo sprendimo – laiku nesumokėjo teismo paskirtų pinigų. Sūnus vėl kreipėsi į advokatą, o šis – į antstolius.
Po kelių dienų mano sūnaus butą vėlai vakarė aplankė trys arabiškos išvaizdos vyrai... Sūnaus laiptinė yra rakinama. Kai jie paskambino į duris, nieko blogo neįtardami kaimynai jas atidarė.
Už durų stovėjo musulmoniškos išvaizdos vyrai, kurie pagrasino susidorojimu. „Jei per 7 dienas neatšauksi advokato, su tavimi bus susidorota“, – pareiškė jie.
Sūnus bandė aiškinti, kad nesupranta, ką jie kalba, bet jam viskas buvo pakartota rusų ir anglų kalbomis. Išgirdusi, kas vyksta laiptinėje, sūnaus draugė pradėjo garsiai rėkti. Arabiškos išvaizdos vyrai išsigando triukšmo ir pabėgo.
Bijo grįžti į namus
Po įvykio vaikai paskambino savo globėjams vokiečiams, šie iškvietė policiją. Galiausiai pora mano sūnų ir jo merginą priėmė gyventi į savo namus, kad niekas nenuskriaustų.
Sužinojęs, kas įvyko, sūnaus advokatas kreipėsi į Vokietijos aukščiausiąjį teismą su prašymu apsaugoti klientą. Todėl jei kas nors nutiks mano sūnui ar jo draugei, dėl to apkaltintas bus darbdavys.
Beje, pamiršau pasakyti, kad sūnui advokato paslaugas apmokėti reikėjo tik kreipiantis pirmą kartą. Veliau visas išlaidas padengė valstybė, nes klientas negauna nuolatinių pajamų ir yra bedarbis.
Šiuo metu sūnus su mergina bijo grįžti į senąjį butą, todėl gyvena pas vokiečių šeimą. Jie padeda ieškoti naujo buto. Senasis butas yra prie miško, atokiau nuo gyvenvietes, todėl nesaugus.
Sužinojusi, koks pavojus gresia mano vaikui, maldavau viską mesti ir grįžti namo. Jis nesutinka. Sako: „Mama, aš negrįšiu. Esu žmogus, o ne prakeiktas emigrantas. Be to, pas tą nesąžiningą darbdavį vokietį dirba ir daugiau lietuvių. Noriu, kad ir jie nebijotų kovoti už savo teises. Tegul tas darbdavys žino, kad emigrantai ne vergai, o tokie patys žmones kaip vokiečiai, tad su jais reikia elgtis atitinkamai. Advokatas taip pat nepataria bėgti iš Vokietijos.“
Aš viską suprantu, bet kodėl man taip neramu?! Dieve, padėk mano vaikui nepražūti! Ir ačiū, kad atsiuntei jam žmones, kurie juo rūpinasi, saugo ir nepalieka bėdoje!
Siūliau sūnui kreiptis pagalbos į vokiečių žiniasklaidą. Manau, kad viešumas ji apsaugotų labiau nei teismai, tačiau jis kol kas mano patarimo nepaiso.
Bet tas žvėris dabar tikrai žiauriai supykdytas ir gali kerštauti. Jei ne dabar, tai vėliau. Jis niekada neatleis prakeiktam emigrantui, drįsusiam sugriauti jo reputaciją, o gal net ir verslą. Ypač jeigu jis yra, kaip sūnus sako, tikras nacistas...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
