Tuo metu nė vienas neįtariame ir nepagalvojame, kad nelaimė gali tykoti visai šalia.
Noriu pasidalinti istorija, pamokiusia mus su vyru, kokia klaida yra susidaryti išankstinę nuostatą apie kitą žmogų, ir kokia didelė gali būti to kaina.
Klaipėdoje vyko Jūros šventė, buvo šilta graži šeštadienio popietė, pilnas miestas miesto svečių ir klaipėdiečių. Kruizinių laivų terminale radome laisvą stalo galą, nusipirkome užkandžių, prisėdome ir kramsnodami stebėjome veiksmą aplinkui – įgarsintojai triūsia scenoje, ruošdami aparatūrą vakariniam koncertui, mamos, laviruodamos tarp žmonių, vedasi nerimstančius vaikus prie karuselių, vasarotojų pilnas keltas pajuda nuo krantinės marių link, minioje klegėdami susitinka draugai ir pažįstami, sveikinasi, dalinasi vakaro planais.
Nemažai žmonių aplink valgė stovėdami, nes laisvų vietų prie stalo tenka gerokai paieškoti arba palūkuriuoti, kol pavalgę žmonės pakils. Akys užkliuvo už vienišo vyriškio, plastikinį bokalą pasidėjusio ant greta stovinčios mašinos kapoto, rankose laikančio plastikinę šašlykų lėkštę ir su apetitu kertančio. Tada mūsų dėmesys nukrypo į atrakcioną – burbulą, aukštai į viršų išsviedusį spiegiančias merginas, prisegtas saugos diržais, kai staiga išgirdome keistus garsus.
Šašlyką valgęs vyriškis palinko priekin, ėmė tąsytis, lėkštė iškrito iš rankų, maistas išsibarstė į visas puses. Iš burnos pasipylė alus. Susižvalgėm, smerkiančiai palingavom galvas: „Va, prašau, padaugino, ar reikia šitiek gerti?“
Tada viskas ėmė vykti labai greitai – sublogavęs vyriškis sulinko kone pusiau, prie jo, sviedęs savo laikytą bokalą šalin, pribėgo vaikinas iš tolėliau stovėjusios kompanijos, apkabino jį per liemenį iš nugaros, kelis kartus stipriai truktelėjo viršun, kol vyriškiui iš gerklės šaute iššovė didžiulis šašlyko gabalas.
Tik tada mudu susivokėme, kad žmogus buvo paspringęs ir keliasdešimt sekundžių desperatiškai kovojo dėl galimybės įkvėpti mūsų, nieko nesigaudančių stebėtojų, akyse. Vaikinas prilaikė svirduliuojantį, kvapą gaudantį vyrą pamėlusiu veidu, kol jis šiek tiek atsigavo, padėkojo savo gelbėtojui, paspaudė ranką.
Mes su vyru tyliai sau pripažinome, kad mūsų akyse ką tik vos nenumirė žmogus. Kokia laimė, kad minioje atsirado vaikinas, suvokęs, kas realiai vyksta, ir greitai sureagavęs. Žvelgėme į jį su pagarba ir susižavėjimu. Patiems buvo gėda, kad nesupratome, jog žmogui nelaimingas atsitikimas.
Be abejo, užspringus adekvačiai mąstyti labai sudėtinga, bet visi turėtume prisiminti, kad tokioje situacijoje reikia aplinkiniams parodyti užspringimo ženklą – nykščiu ir rodomuoju pirštu apkabinti savo kaklą. Šis gestas gali išgelbėti gyvybę jums arba aplinkiniams.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
