Kai su tėvais persikėlėme kitur gyventi, pasikeitė ir mokykla. Pradėjau eiti į septintą klasę. Turėjau daug vilčių ir svajonių, tačiau visos jos akimirksniu sudužo, nes iškart pamačiau, kokia realybė yra klasėje, kurioje pradėjau mokytis.
Patikrino intelektą
Nors vaikai buvo tik septintokai, tačiau didžioji dauguma jų rūkė, susiburdavo savaitgaliais ir stengdavosi gauti alkoholio, buvo tų, kurie draugavo ir už kampų mokykloje bučiuodavosi.
Tokioje klasėje man nebuvo smagu. Vaikai buvo su manimi draugiški, tačiau pamatę, kad nerodau noro su jais bendrauti, pradėjo elgtis su manimi neutraliai. Tada patyčių nepatyriau, bet jaučiausi nesmagiai ir nesaugiai eidama į mokyklą. Pradėjau jos nelankyti.
Su manimi kalbėjosi klasės auklėtoja, bandė aiškintis priežastis, kodėl nelankau mokyklos. Socialinė pedagogė net nesigilino į situaciją ir iškart siūlė jaunimo mokyklą, kurioje, pasak jos, man būtų daug geriau. Kas nežino, jaunimo mokykla – tai tokia mokykla, į kurią dažniausiai eina vaikai, linkę netinkamai elgtis arba net nusikalsti.
Tad socialinė pedagogė man pasiūlė tokią mokyklą, kurioje jausčiausi dar nesaugiau, nors pagrindinė priežastis, kodėl ėmiau nelankyti mokyklos, buvo nesaugumo jausmas.
Tačiau tai niekam nerūpėjo, kažkodėl beveik visi mokyklos pedagogai susidarė nuomonę, kad tuo metu, kai turiu būti mokykloje, valkatauju gatvėmis, esu susidėjusi su netinkamomis kompanijomis ir pan., nors iš tiesų tai aš būdavau namuose viena ir tvarkydavausi, žiūrėdavau filmus, skaitydavau knygas.
Galiausiai mane tiesiog nusiuntė patikrinti, ar mano normalus intelekto koeficientas, ar nereikia kokios nors specialios programos. Išsiaiškinus, kad viskas su manimi gerai, vėl buvau „nurašyta“ kaip degraduojantis vaikas be ateities.
Patyčios virto smurtu
Taip pratempiau visus metus ir prieš tampant aštuntoke paprašiau pakeisti klasę. Į mano nuomonę buvo atsižvelgta – buvau perkelta į kitą klasę. Ten mokiniai buvo draugiškesni ir kitokie nei anoje klasėje. Čia buvo ir gerai besimokančių, ne taip bandančių vaidinti suaugusius, vaikų.
Tačiau klasėje nepritapau, nes apie mane sklido ne kokios kalbos dėl mokyklos nelankymo. Be to, per tuos metus atsirado labai daug mokymosi spragų, sunku buvo įsivažiuoti į ritmą.
Tad prieikime prie svarbiausios dalies – iš manęs ėmė tyčiotis. Mokykloje patyčios nėra stebinantis reiškinys, tačiau ta patirtis, kurią patyriau aš, šiai dienai mane labai stebina. Ir įdomiausia tai, kad mane stebina ne mokinių, bet pedagogų elgesys.
Kai iš manęs ėmė tyčiotis, nedelsdama kreipiausi pagalbos į klasės auklėtoją. Ji tik gūžtelėjo pečiais – nieko tokio, pasakė, pasišaipys ir praeis, dažnai taip būna. Laukiau du mėnesius vildamasi, kad gal tikrai tai praeis, bet kai buvo suplėšytas mano mokyklinis švarkas, o kėdė ištepta lipalu, supratau, kad nieko nebus.
Bėgo iš pamokų
Kreipiausi pagalbos į socialinę pedagogę – specialistę, kurios pareiga yra padėti vaikams, iš kurių tyčiojamasi. Socialinė pedagogė buvo visiškai šalta ir bandė man paaiškinti, kad tai aš esu kalta dėl patyčių, nes nelankiau mokyklos ir leidau susidaryti apie mane prastą įspūdį.
Bet to, sakė, kad iš tiesų patyčios yra pretekstas, kuriuo ginuosi, jog dažnai praleidinėju pamokas. Nes į tokias pamokas kaip kūno kultūra, technologijos, kur vaikai gali laisviau bendrauti – neidavau, nes jose patirdavau daugiausiai patyčių, taip pat neidavau į tų mokytojų pamokas, kurie leisdavo mokiniams elgtis labai laisvai, nes tose pamokose irgi patirdavau ypatingai daug patyčių.
O kai pasakiau, kad žinau, kas suplėšė mano mokyklinį švarką, socialinė pedagogė pasakė, kad to negali būti, nes mano kaltinama mergaitė yra labai gera.
Į mokyklą eiti tapo visiška kančia. Ateidavau tik dėl to, kad reikia, bet susikaupti negalėdavau, bijodavau net pasisukti, kad neatkreipčiau kitų dėmesio ir nepriminčiau, kad reikia iš manęs pasišaipyti. Ilgainiui daugelis pedagogų suprato, kad nesu valkataujantis vaikais, kaip jie manė anksčiau, bet į mano patiriamas patyčias visiškai nereagavo.
Apsimetė nieko nematantys
Pavyzdžiui, per vieną darbų pristatymą labiausiai iš manęs besityčiojantis berniukas bandė man kelti spaudimą: visaip replikavo, tyčiojosi iš mano pristatomo darbo. Mokytojas tylėjo. Galvojau: „Negi jis nepastebi?“
Po pamokos priėjau prie jo ir pasakiau, kad pristatyti darbą man buvo sunku, nes man trukdė. Jis atsakė: „Žinau, mačiau.“ Man atvipo lūpa. Tu esi mokytojas. Tu matei, tu suvokei, kad vaikui buvo piktybiškai trukdoma ir nieko nedarei?
Ir tokių situacijų buvo daug. Ir ne tik su vienu mokytoju. Per pertraukas dažnai kalbėdavausi su mokytojais, jeigu jie budėdavo. Ir išsiaiškinau, kad visi pastebi, jog patiriu patyčias (o kaip nepastebėsi?). Jie, kai kalbėdavausi su jais, mane guosdavo: „Kokia tu vargšelė, kaip man tavęs gaila, tu to nenusipelnei.“ Kritikuodavo pagrindinį berniuką, kuris buvo patyčių iniciatorius. Kai kurie yra net sakę, kad aš niekam nesakyčiau jų žodžių, kad jis – bjaurybė.
Tada mane tokie žodžiai paguodė. Jaučiausi geriau. Bet kai apie tai pagalvoju dabar, kai jau esu suaugusi moteris, tai jų kalbos man yra šlykščios. Jie visi matė, kas darosi, bet nė vienas nesiėmė kažkokių veiksmų, nestabdė patyčių, leido jų iniciatoriui ir toliau rengti patyčias prieš mane.
Kiek pamokų yra prakęsta, kai per pačias pamokas į mane mėtomi popierėliai, į mano pusę sklinda replikos, o mokytojas apsimeta, kad to nepastebi ir, ne gana to, paskui dar drįsta mane guosti?
Aš suprantu, kad kartais būna tokių situacijų, kai mokiniai pešasi – žodžiuojasi, mėtosi popierėliais ar net spjaudosi, o tai mokytojas praleidžia pro akis, nes žino, kad jie tuoj susitaikys ir kad jie yra lygiaverčiai priešininkai – pešasi dviese. Jie žino tuos mokinius ir supranta, kad nei vienas nėra patyčių auka.
Aš suprantu, kad kai yra nusiteikiama prieš vieną mokinį, patyčių pradžioje mokytojas gali į tai neatkreipti dėmesio, nes mano, kad tai yra trumpalaikis susipykimas. Bet jeigu patyčios tęsiasi kelias savaites ir nesiliauja, tai tampa aišku, kad vaikui reikia suteikti pagalbą.
Jie matė, kaip iš manęs tyčiojasi dvejus metus. Aš jiems išsipasakojau. Bet jie nieko nedarė. Kai iš manęs buvo tyčiojamasi jų pamokose, jų pareiga buvo sustabdyti patyčias. Jie jų nesustabdė. Jų pareiga buvo pranešti klasės auklėtojai, kas vyksta. Klasės auklėtojos pareiga buvo aiškintis situaciją, informuoti tėvus. Kadangi patyčios buvo stiprios, situaciją turėjo aiškintis ir socialinė pedagogė. O jie nedarė nieko. Nė vienas. Jie leido, kad aš patirčiau patyčias.
Ir tiems mokytojams, kurie mane mokyklos koridoriuje per pertrauką paguosdavo ir kuriems tada jaučiasi dėkinga, šiandien aš jaučiu bjaurastį. Aš taip norėčiau juos susitikti ir tai pasakyti.
Šiandien aš pati mokykloje dirbu socialine pedagoge. Labai stengiuosi, kad nė vieno vaiko rūpesčiai nebūtų nepastebėti ar, juolab, atstumti. To visiems pedagogams ir linkiu.
Galbūt jums taip pat teko išgyventi sunkų periodą? Kęsti neteisybę, kurios buvo galima išvengti? Pasidalinkite savo pasakojimu. Jūsų laiško laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
