„Tik knapsot čia per dieną... Neeežinauuu“ (paskutinis žodis tariamas su tokia panieka, jog atrodo, kad nežinojimas yra baisus nusikaltimas, už kurį išmokyti turinčioje mokykloje turi būti pasityčiota viešai prieš visą klasę), „Tinginių kompanija“, „Kaip tu gali šito nemokėti. Juk jau mokeisi“ (tada ištaria liežuvį pjaustančią frazę ir žiūri žvilgsniu it į degantį Liuciferį), „Jei iš šito kontrolinio gavai tik 4, tau negerai su protu“, – tokios ir panašios frazės, kurias teko nugirsti iš mokytojų.
Mokytojų, kurie būtų šalia savo mokinių, kurių vardą norėtųsi rašyti iš didžiosios raidės, taip mažai, jog net širdį spaudžia iš nevilties. Tad už tokius mokytojus verta kovoti. Nes tai praktiškai vieninteliai spindulėliai šiame žlugusiame ir kitus žlugdančiame švietime.
Turėjau tokią mokytoją. Į ją net vardu buvo galima kreiptis. O tai šiame laiko išskirtų kartų ir socialinio statuso tvoromis apsistačiusių žmonių gyvenime šį tą reiškia.
Tik ta mokytoja išgaravo kaip dūmas. Nes svarbiau visiems buvo tai, jog ji užpildytų prakeiktus dokumentus (kurių niekas net neskaito, nes vienai mokytojai tuos dokumentus užpildžius neteisingai, atsiuntė padėką už labai gerai parengtą dokumentą), vestų žurnalą ir darytų visa kita, ko mes, visuomenė, paprastai nemėgstame. Pavyzdžiui, sėkmingai statytų biuriokratizmo pamatus ateities Lietuvoje (nes kokį aplinkos pasaulį žmonės mato, tokį ir kuria).
Šioje mokytojoje aš įžvelgiau tikrą nuoširdumą. Laukdavau pamokos tarsi kokio išganymo. Kodėl? Tai siejasi ne tik su žiniomis. Ta mokytoja man įdiegė į širdį žodžius: „Tu man rūpi. Ir man patinki“.
Bet tada ji buvo išplėšta ir išmesta „savo noru“ per bortą. Tyliai ir nepastebimai. Tokius mažuosius karus patiria visas švietimas. Jis tiesiog dega. Man nerūpi, kodėl matau pajuodusį jo vidų. Bet aš jaučiu žarijas ir dūmus.
Daugelis mokytojų išmoko tobulai paslėpti nuo mokinių, kad yra užsikasę dokumentais, kuriuos apie ateities Lietuvą galvojantys dėdės ir tetos atsiunčia siekdami pagerięnti santykius tarp mokinių ir mokytojų.
Ir vietoj to, kad mokytojai mokytų, bendrautų, klausytų, jie pildo dokumentus apie tai, jog planas „santykių su mokiniai užmezgimas“ yra įvykdytas. Varnelė pažymėta.
Yra daug nuostabių mokytojų. Bet kad ir kiek jie valytų mūsų sielą tarsi žėrintį stiklą, užtenka kitam pabarbenti, ir tas stiklas jau įskilęs. Randas lieka visam.
Vienu žmogumi, kuriam aš rūpėjau, mažiau.
Mokiniai sukilo. Jie kovojo už save, laisvę ir, galų gale, orumą. Jiems pabodo girdėti, kaip direktorė gali nevaržomai užsiimti teroru, o tai sprendžiama dokumentais. Nes balti popieriaus lapai nieko neuždengs.
Už tokius mokytojus verta kovoti. Turiu ir aš net kelias, kurioms išėjus, mano batai pėdinant tešlynais į mokyklą, būtų tokie sunkūs, jog vargu, ar man pavyktų atsigauti jų netekus.
Tai tos mokytojos, kurios išties rūpinasi. Joms neramu, kai pamato mano rūškaną veidą, gaunu blogą pažymį, bet jos juokiasi, kai juokiuosi aš ir džiaugiasi kartu su manimi. O kartais susėdę vienas priešais kitą traukiam per dantį tą patį prakeiktą švietimą ir mums būna taip gera kartu!
Švietimas ir šios mokytojos – tai didelė trintis, sukelianti žiežirbas, lekiančias tiesiai į mūsų širdis. Ką pasakyčiau, jei su šiuo kriošena švietimu susitikčiau akis į akį?
Teroras yra viena. Šįkart nugalėjo laisva naujosios Lietuvos karta. Bet kas vyksta kiekvieną dieną, kai mokiniai yra įkalinti už metalinių, visa aprėpiančių sukiužusio švietimo ir prievartos į visažinystę grotų?
Yra daug problemų. Viena jų, kurią pirmą išberčiau, jei pamatyčiau tą sustabarėjusį švietimą – namų darbai. Mokytojai ne tik apkrauna šiais rieduliais, bet žvelgdami į gyvenimą, kone kaip į kalėjimą, kuriame reikia valdyti už save mažesnius, prisitaiko prie švietimo taip, jog net patys ima rašyti pagiriamąjį žodį švietimui.
Įsikišęs rankas į kišenes, prigrūstas AIDS kaip Dievo bausmę atnešančių prezervatyvų, kreivu žvilgsniu spoksojau į knygą. Ir sėdėdamas suole meldžiausi. Nes kartą nepadariau namų darbų, o viena mokytoja, tarsi pašėlusi raganaitė gaudė mus ir sugavusi tempėsi į dvejetų irštvą.
Mano nuomonė, kuri, ne kartą pastebėjau, pačiai teisingiausiai ir daugiausiai dirbančiai Lietuvos visuomenei šiuo klausimu gali sukelti kone įtūžį, yra tokia – namų darbai kenkia paauglių sveikatai ir dėl to turi būti uždrausti lygiai taip pat, kaip cheminis ginklas.
Ant kiekvieno namų darbų sąsiuvinio turėtų būti tokie įspėjimai: „Namų darbai žudo“, „Darydami namų darbus, rizikuojate šeimos ir visuomenės gerove (juk kai išvarvėjusiomis akimis sėdi prie rašomojo stalo ir pasaulį suvoki tik kaip raidžių rinkinį, tai nėra labai linksma situacija nei šeimai, nei visai visuomenei)“, „Namų darbai sukelia kūrybiškumo vėžį (nesvarbu, žuvytė tu ar begemotas, lipk į medį ir nedrįsk galvoti kitaip, nei numato programos ir teisingų atsakymų sąrašai)“, „Namų darbai tampa jūsų nemigos priežastimi (mokiniai neišsimiega, nes daro namų darbus, o rytojaus dieną atėję raudonom akim dalyvauja pamokose... arba jose miega)“.
O juk visa Lietuva ėjo į mokyklą. O ar Švietimo ministrė Audronė Pitrėnienė, parašiusi žodį AČIŲ, darė namų darbus? Žinoma, kad darė.
Visa Lietuva darė namų darbus. Mokėsi gyventi, kitaip tariant. Ir štai, kur mes esame dabar. Puikiai mokėjome daryti namų darbus.
Tai įskiepijo mums vertybes, darbo kultūrą ir laimingos gyvensenos mentalitetą. Bet aš nesuverčiu visko namų darbams. Net švietimo sistemai visko nesuverčiu. Tačiau esu šventai įsitikinęs – jei ji būtų kitokia, įkvėptų ir parodytų, jog kiekvienas esame skirtingas ir visi esame lygūs, o mokslas – tarsi žvakė tamsoje, viskas būtų daug geriau.
O kokia Lietuvos mokykla yra dabar?
„Mokykla – ne cirkas, kad būtų įdomu. Mokykloje turi būti sunku, tik po to įdomu. Tačiau moksleiviai nori, kad čia būtų lengva, paprasta, prašmatnu. Tai neteisingas požiūris“, – „Lietuvos rytui“ yra sakęs Bronislovas Burgis – buvęs KTU gimnazijos direktorius, apkaltintas (tačiau išteisintas) už psichologinį moksleivės gniuždymą po to, kai pagrasino ją paversti „neveiksnia“, t.y. protiškai atsilikusia.
Pasirodo, mokykla turi būti žiauri. Mokiniai taps geresniais tada. Bet ar tikrai?
Ne. Mat kai gauni tris ar keturis kartus daugiau namų darbų nei turėtum gauti, smegenys atbunka. Tai tas pats, kas važiuoti automobiliu 20 valandų ir tikėtis, jog sulig kiekviena minute būsi vis dėmesingesnis. Ar tikrai kuo daugiau, tuo geriau?
Ar tikrai žiaurumo sudaužytos mokinių širdys turi tapti mūsų valstybės ateitimi?
Tokioje rytdienoje, kokia statoma dabar, pilna alkoholio, narkotikų, depresijų ir nevilties, problemų tik daugės. O ypač tada, jei iš mokyklų bus atleidinėjami ir taip psichologinį smurtą kenčiantys, tačiau savo mokiniams nors kiek daugiau saulės spindulių suteikiantys mokytojai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
