Kai buvau mokyklinukė, su kreiva šypsenėle žiūrėdavau į klasiokės šeimą, kurios tėvas dirba fūristu. Ji džiaugdavosi, kaip tėvai myli vienas kitą, pasiilgo ir turi romantiškus santykius, kai tuo tarpu daug metų po vienu stogu gyvenantys mano gimdytojai nuolat riedavosi tarsi šuo su kate. Tiesa, visas rajonas žinojo, kad klasiokės mama turi devynias galybes meilužių, kurių plačius pečius jau daug metų ramsto.
Fūristai, kaip ir jūreiviai, buvo pirmieji emigrantai, palikę savo šeimas ir išvykę keliems mėnesiams laimės į užsienį ieškoti. Ką tuo metu jie ten veikia, žino tik jie patys. O ką veikia Lietuvoje likusios jų žmonos? Kaip jūs manote?
Galbūt prieš daugelį metų būčiau pasmerkusi tokį jūreivių ar fūristų žmonų elgesį. Tačiau mano pačios vyras vieną dieną taip pat išvyko į užsienį uždarbiauti, o aš likau su vaiku Lietuvoje...
Tokias moteris aš vadinu gyvanašlėmis. Ir jų kasmet vis daugėja. Tiesa, kai kurios neiškenčia ir išvyksta paskui savo vyrus. Kitos lieka čia auginti vaikus ir dirbti savo darbus. Trečios sukuria laimę su kitu vyru...
Mano vyras jau penkerius metus važinėja į Švediją uždarbiauti. Namuose jo nebūna pusmetį, kartais daugiau, kartais mažiau. Vyras per tiek metų praleido mano ir dukros gimtadienius, kitas šeimos šventes, Kalėdas ir vasaros atostogas. Neslaugė vaiko, kai jis sirgo vėjaraupiais, neatkimšo užsikimšusios kriauklės ir nepasiėmė tėvadienio tam, kad pabūtų su šeima.
Jei trūkdavo pinigų, vyras visada padėdavo. Bet jei perdegė elektros lemputė, susirgo vaikas, neužsivedė automobilis ar vienišą vakarą prireikė švelnaus apkabinimo, reikėjo suktis pačiai.
Pradžioje visus vyriškus ūkio darbus atlikdavo broliai, pusbroliai, dėdės ar kaimynai. Kartais dar padėdavo bendradarbiai, kartais išsiversdavau be pagalbos ir viską susitvarkydavau pati. Bet visada juk nevaikščiosi su ištiesta elgetos ranka.
Man namuose katastrofiškai reikėjo vyro. Ne jo pinigų, naujos skalbimo mašinos ar brangaus palto. Ir toks vyras vieną dieną netikėtai atsirado... Su juo slapčia kuriu santykius jau metus.
Jis žino apie mano santuoką ir kol kas kantriai laukia. Nieko manęs neverčia daryti, neprašo dėl nieko apsispręsti. Jis tiesiog yra šalia, kai man to labiausiai reikia. Ne kartą yra sakęs, kad bus šalia visada, kol tik man ar mano dukrai to reikės.
Kai grįžta vyras, jis atsitraukia. Neskambina ir nerašo. Laukia, kol pati jam duosiu žinią. Toks yra mūsų susitarimas ir jis gerbia mano pasirinkimą.
Kai vyro nėra, mes dažnai leidžiame laiką kartu. Žinoma, į namus jį pasikviečiu tik dukrai užmigus. Ji jau pakankamai didelė, kad galėtų papasakoti tėčiui, kas vyksta...
Kad ir kaip neįtikinamai tai skambėtų, bet skirtis aš nenoriu. Jei mano vyras tai sužinotų, pradėtų manęs nekęsti. Kartais ir aš jaučiuosi siaubingai ir savęs nekenčiu dėl tokio elgesio.
Nenoriu ardyti šeimos. Tiesą sakant, noriu, kad vyras sugrįžtų ir mes vėl galėtume būti normali šeima. Nes būti gyvanašle yra nepakeliamai sunku. Tačiau vyras kaip užsuktas kartoja, kad jam svarbiausia darbas ir šeimos materialinė gerovė.
„Čia aš būčiau skurdžius. Nieko negalėčiau duoti savo šeimai“, – nuolat aiškina jis.
Važiuoti gyventi pas jį į Švediją negaliu. Nes jo darbo vieta keičiasi kas kelias savaites. Todėl man būtų neįmanoma rasti nuolatinį darbą, o dukrai – mokyklą.
Kol kas mūsų situacija yra be išeities. Tačiau savo gyvanašlės istoriją papasakojau, nes tikiu, kad ji galbūt pasieks svetur gyvenančių vyrų ausis ir jie susimąstys, kokią kainą iš tiesų tenka mokėti.
Galbūt jūsų šeimą taip pat palietė emigracija? Pasidalinkite savo pasakojimu. Jūsų laiško laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
