Kai mirė mano tėvas, o mamą ištiko insultas, po kurio ji tapo neįgali, pasiėmiau ją slaugyti. Kas mano gyvenime tikra, tai tik mano mama ir vaikai, jie man yra visas pasaulis.
Tačiau netrukus mūsų šeimoje prasidėjo teismai, kurie tęsiasi jau keletą metų. Nežinau, kada tai liausis...
Prasidėjo karas
Gyvenimas tapo neįmanomas dėl despoto vyro fizinio ir psichologinio smurto prieš vaiką. Bandžiau visokius būdus ir kelius, bet nepadėjo. Vyro agresija tik didėjo. Jis žemino mane, vaikus. Elgėsi kaip gyvulys, o ne žmogus.
Vieną dieną vaikai pasakė, kad tėvas nori laikyti medžioklinį ginklą namuose. Buvo atsivežęs policininkus, parodė seifą. Tuomet aš nuvažiavau į policiją, parašiau pareiškimą, kad neišduotų leidimo ginklui. Tada prasidėjo tikras karas...
Mano vyras turi daug pinigų, daug pažinčių, daro, ką nori... Per visus metus aš taip pavargau nuo melo, neteisybės, pasityčiojimo, šmeižto, žeminimo, vaikų niekinimo. Pavargau taip, kad jaučiu, jog aš mirštu... Miršta ne kūnas, o siela...
Tapau mama, kuri kovoja už savo vaikus prieš despotą vyrą. Prasidėjo teismai. Vaikui teko duoti parodymus prieš tėvą. Galvojate jam lengva nuolat prisimint, kaip jį skriaudė tėvas?
Kai parvežiau vaiką namo po teismo, jis susirietė į kamuoliuką ir gulėjo iki kitos dienos ryto. Nieko nenorėjo matyti, valgyti ar gerti... Nenorėjo, nes jam skaudėjo...
Kai mirė mano mama, su vaikais išvažiavome į laidotuves. Kol jie buvo prie močiutės karsto, per tas dienas pagal teismo nutartį vyrui priklausė dvi valandos su vaikais. Kadangi buvo pilnatis, o jis gi pilnatinis, parašė policijoje raštą, kad aš išvežiau jo vaikus, neleidžiu su jais matytis ir nevykdau teismo sprendimo. Žinojo, kur jie yra. Net žinutę parašė su užuojauta...
Grįžau po laidotuvių namo ir netrukus sulaukiau policijos. Vėl prasidėjo apklausos – mano, vaikų... Skambinau vaikų teisėms, prašiau, kad parašytų kokius raštus, kad vaikų netampytų, bet jie atsakė negalintys trukdyti policijos darbo.
Susitariau su pareigūne, kad atvažiuotų į apklausas su civiliniais rūbais. Dėkoju jai nors už tai.
Kameros nepadėjo
Kai sūnus davė parodymus prieš tėvą, po pirmo teismo vyrui skyrė kardomąją priemonę nebendrauti ir negyventi su nukentėjusiuoju bei kitais šeimos nariais – tai manim ir vyriausiu sūnumi. Tačiau kitus du vaikus jis galėjo lankyti...
Kad nuolat netektų kviesti policijos ir traumuotų vaikų dėl tėvo elgesio, įmontavau namuose slaptą kamerą. Įrašiau, kaip jis elgiasi namuose. Jis ir toliau mane žemino vaikų akivaizdoje, stumdė, mėtė drabužius į lauką, po to rinkdavau sulytus ir skalbdavau.
Žiemą atsidurdavau lauke su šlepetėmis, kviesdavau policiją, gelbėtojų komandą, kad patekčiau į namus. Pasikeičiau namo spynas, bet jas vis tiek išlupdavo.
Įsivaizduokite, ką patiria mano vaikai, vežiojau juos pas psichologus, man su jais reikės dirbti daug metų. Baisu laukti jų paauglystės, nes jie neturi normalios vaikystės. Ir kas turėtų prisiimti atsakomybę už papildomą skausmą? Teisėjai, advokatai, vaikų teisės, policija?
Civilinėje skyrybų byloje rašiau prašymą dėl gyvenimo skyrium ir teismas mano prašymą tenkino. Tačiau vyro despotizmas tęsėsi... Antstolis surašė ne vieną aktą dėl sprendimo nevykdymo, vyko teismai, skirta bauda.
Pinigų vaikams neduoda
Prasidėjus skyrybų bylai kreipiausi į teismą dėl vaikų išlaikymo. Teismas prašymą tenkino, kreipiausi į antstolį, sumokėjau už išieškojimą.
Tačiau jis moka tiek, kiek nori, o ne kiek teismas priteisė. Jis juk įmonės direktorius, atlyginimą rodo, kokį nori. Mokėjo trims vaikams 200 eurų per mėnesį. Daugiau neturi. Nesvarbu, kad prabangiuose kurortuose atostogauja du kartus per metus, per savaitę išleidžia 4000 eurų, bet vaikams neturi.
Kreipiausi į socialinės paramos skyrių, mano vaikai gauna socialinę paramą, nors tėvas turi kelias akcines bendroves, yra vienintelis akcininkas, bet neturi pinigų savo atžaloms.
Vaikus gimdžiau ne Lietuvai, o sau, ir ne valstybės lėšomis jie turi būti maitinami. Aš esu dirbanti, tėvas dirbantis. Tiek aš, tiek tėvas turi per pusę išlaikyti savo vaikus. Negaliu dirbti pilnos darbo dienos, nes jau kelis metus sėdžiu teismuose, policijoje, vaikų teisėse, antstolio kontoros... Šiai dienai tėvas skolingas savo vaikams 9000 eurų. Gal kas gali išieškoti? Buvusio vyro turtas areštuotas antstolių, kada baigsis teismai nežinia, o vaikams valgyti reikia dabar...
Vaikų priežiūros grafikas
Buvusiam vyrui teismas skyrė dvi dienas per savaitę nuvežti vaikus į mokyklą ir susitikti su jais kas antrą savaitgalį. Tačiau vaikai kartais nenori su tėvu važiuoti, sėda į mano mašiną, o jis tada su kamera filmuoja ir sako, kad nevykdau teismo sprendimo. „Kodėl vaikai sėdi tavo mašinoje?“ – klausia jis. Gal įsivaizduoja, kad vaikai yra rankinės, paimsiu ir perkelsiu į jo mašiną?
Jie su tėvu kartais nevažiuoja, bijo... Jeigu vienas vaikas nevažiuoja su juo, o kitas važiuoja, tai tam nuperka ką nors, o kitam ne... Taip manipuliuoja.
Nuo pat vaikystes sūnų buvome apdraudę kaupiamuoju draudimu, banke jis turėjo sąskaitą mokslams. Nuėjome su vaiku į banką pasitikrinti, kiek priaugo palūkanų, o sąskaitoje pinigų nėra! Pasirodo, tėvas persivedė visus pinigus į savo sąskaitą.
„Savas vyras“
Turėjo vyras padirbtą pareigūno pažymėjimą. Niekada jis nebuvo jokiu policininku, bet už tai pažymėjimą turėjo. Važiuodavo mieste kokiu nori greičiu ir jei kas sustabdydavo už greičio viršijimą, tai išsitraukdavo pažymėjimą ir sakydavo: „Savas, vyrai, savas“. Jei kuris pareigūnas bandydavo rašyti protokolą, ištraukdavo viršininko vizitinę su jo parašu: „Jei tau kas neaišku, skambini dabar šitam“. Ir skambina pareigūnas viršininkui. Po to paleidžia – važiuok, kur tu nori....
Tas „savas“ atvažiuodavo namo girtas, išvirsdavo iš mašinos, bet jis gi savas, jo niekas nebaudžia. Paėmiau iš jo mašinos pareigūno pažymėjimą ir nunešiau į policiją, kol neužmušė ko nors. Prasidėjo tyrimas. Bet buvo labai greitai išteisintas, nes niekur pažymėjimo nepanaudojo. Na, taip nepanaudojo...
Kai vaikas sulaukė pilnametystės, jam atiteko butas. Tačiau raktų tėvas neatiduoda. Išsikvietėme avarinį spynų atrakinimą. Ką mes tame bute radome... Kažkas jame gyveno – šaldytuvas prikrautas maisto, spintoje drabužiai, batai. Sieninėje spintoje nuotrauka, kurioje policijos viršininkas su kažkokia moterimi. Tikrai ne žmona, nes aš ją pažįstu.
Susiradau viršininko numerį, paskambinau, mandagiai paklausiau, ar turi kokią nuomos sutartį, ar moka mokesčius? Pasirodo, kad nieko neturi, patarnavimų nemoka. Gyvena tame bute jau porą metų. Taigi, vaikui atiteko butas su skolomis, kurias turės padengti.
Paprašiau, kad tuojau pat išsikraustytų. Atvažiavo viršininkas po darbo su savo moterimi, kraustėsi. Pamatytumėte, kokia buvo jo veido išraiška, visas pabalęs iš pykčio, lūpos tvirtai sučiauptos, neša savo rakandus, prakaitas varva, bet neprataria nė žodžio. Baigiant neštis paskutinius daiktus padėkojau mandagiai balandėliams už supratingumą ir greitą išsikraustymą.
Kai grįžime namo, jau buvo vėlu. Vyras jau sėdėjo ant laiptų su įjungta kamera. „Kodėl vaikus taip vėlai namo parveži, nežinai kad jie 22 val. turi miegoti? Kokia tu motina, valkata tu“, – kalbėjo jis. Nieko mes jam nesakėm, įėjom namo ir užsirakinom. Tikriausiai viršininkas poną sunervino, paskambino ir pasiguodė...
Nelengva gyventi tokioje valstybėje, kurioje trypiamos mažų vaikų galvos, atimamos jų svajonės, gyvenimo džiaugsmas, kurioje pats didžiausias vaikų turtas tai – jų mama, gniuždoma valstybės korumpuotų tarnautojų.
Aš supratau kad mane tokiais veiksmais bando išvesti iš proto. Praėjau savigynos kursus, psichiatrus, psichologus, gavau leidimą ginklui nešiotis ir jeigu mūsų valstybėje nėra kam ginti mamos ir vaikų, ginsiuosi savais būdais. Ir teiskite mane jei norite.... Aš tik mama, kuri gina savo vaikus!
Galbūt jums šeimoje taip pat teko išgyventi tikrą pragarą? Pasidalinkite savo pasakojimu. Jūsų laiško laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
