Ypatingai negaliu matyti kenčiančio seno bejėgio žmogaus ašarų. Tada mano širdis tiesiog plyšta iš sielvarto, gailesčio ir minties, kad negaliu palengvinti kančių.
Štai ir dabar sėdžiu šalia ką tik artimą žmogų praradusio aklo senuko, šluostau jam ašaras, raminu banaliais paguodos žodžiais, kuriuos visi sako panašiais atvejais, ir jaučiuosi visiška netikša. Nes suprantu, kad tie žodžiai nepadeda!
Kaip tau padės, kai žmogus ką tik prarado ne šiaip mylimą žmoną, o visą savo gyvenimą?! Tuomet aš nutylu. Tik stipriai apkabinu susigūžusį senuką, paglostau jo nuleistą žilą galvą ir pradedu verkti kartu su juo.
Tuo metu man žmonių gyvenimas pasirodo kažkoks beprasmiškas – jis vistiek ankščiau ar vėliau baigsis visiems vienodai – mirtimi.
Apie šią senukų porą nutariau parašyti ne šiaip sau. Mane sužavėjo jų meiles istorija. Meilė, kurią jie sugebėjo jausti visą savo gyvenimą, kartu nugyvenus 64 metus ir užauginus šešis vaikus.
Šią senukų porą aš pažįstų vos kelis mėnesius. Padedu jiems buityje.
Senelė niekada nesiskųsdavo bloga savijauta. Bet žiemos švenčių įkarštyje vieną dieną netikėtai pasijuto prastai, svaigo galva. Atvažiavo greitoji pagalba ir išvežė ją į ligoninę.
Vos apie tai išgirdęs aklas senelis pasielgė taip, kaip gali pasielgti tik labai mylintis žmogus. Jis pabandė ištraukti savo kateterį, kuris jam buvo įvestas dėl prostatos vėžio. Norėjo, kad jį išvežtų į ligoninę kartu. Norėjo, kad jį paguldytų drauge su žmona į vieną palatą. Nepaguldė.
Tačiau jį į ligoninę iš tiesų išvežė. Betraukdamas vamzdelį senelis susižeidė. Į specialų maišelį, pritvirtintą prie kojos, pradėjo tekėti kraujas. Ligoninėje jam suteikė pirmąją pagalbą, pakeitė kateterį ir parvežė namo.
Senelis dėl to labai sielojosi. Sakė: „Dabar jau mano senelė nebesugrįš“.
Seni žmonės tiki tokiu prietaru. Jei jau patekai į ligoninę, gyvas atgal neparvažiuosi. Ir iš tiesų, šį kartą taip ir nutiko. Senelė namo negrįžo. Po 3 dienų mirė ligoninėje.
Senelis net nespėjo atsisveikinti su savo žmona ir dėl to labai išgyveno. Jam buvo sunku suvokti, kad jo mylima žmona taip netikėtai išėjo Anapilin, nespėjusi išgirsti jo padrąsinančių žodžių bei nepasakiusi: „Viso gero, brangusis!“
Dieve, kaip jis ją mylėjo! Nepaisant to, kad ji sirgo senatvine demecija! Nors gal būtent dėl to jis ją ir mylėjo labiau. Dar prieš ligą senelė prasitarė, kad jai labai labai baisu netekti proto. O kai taip atsitiko, senelis nesiliovė jos mylėjęs ir globojęs.
O tai buvo išties nelengva. Senelė dažnai pamiršdavo, kur esanti. Pamiršdavo, ar apsirengusi yra, ar ne. Pavalgiusi ar ne. Pamiršdavo vardus ir įvykius. Dažnai pasiklysdavo savo namuose. Bet senelis į viską žiūrėjo atlaidžiai. Nepavargdavo raminti bei aiškinti, nors kartais aiškinti reikėdavo ištisas valandas, o senutė vis tiek nesuprasdavo, kas jai yra sakoma.
Buvo gražu žiūrėti, kaip jis ja rūpinasi, nors pats yra aklas, ligotas, judantis tik vežimėlio pagalba. Savo dienas senukai leisdavo gulėdami ant svetainės sofų, kurios stovėjo viena šalia kitos taip, kad jie gulėdami galėtų susikibti rankomis.
Senelis aklas, todėl jam buvo labai svarbu jausti savo žmoną ir jis tai darė laikydamas jos ranką savoje. Kai jiems reikėdavo atsikelti, senelis visada iš pradžių padėdavo atsikelti senelei. Ištiesdavo savo didelę ranką, žmona į ją atsiremdavo ir atsikeldavo.
Senelė dėl ligos kartais būdavo gana agresyvi. Kartais ji nesuprasdavo, kodėl senelis nemato ir nevaikšto. Tokiais momentais ji prieidavo prie jo ir pradėdavo ranka mušti. Norėjo, kad jis atsikeltų ir eitų. O senelis tik juokėsi gaudydamas jos rankas, o pagavęs jas bučiuodavo...
Taip pat rūpestingai jis rūpinosi savo žmona ir valgant. Niekada pirmas nepradės valgyti, prieš tai nepasiūlęs senutei savo maisto. Ta, būdavo, pasiima iš jo lėkštės kąsnelį, atsigeria iš jo puoduko ir tik po to pradeda valgyti maistą iš savo lėkštes.
Kartą paklausiau senelio, kam jis taip daro? „Ogi todėl, kad taip man ramiau, – atsakė. – Tada tikrai žinau, kad senelė neliko alkana“.
Dieve, koks stebuklingas vyras! Pats sunkiai sirgdamas pirmiausiai rūpinosi ne savo, o savo žmonos gerove! Kažin ar man dar teks gyvenime pamatyti kažką panašaus?
Beje, jis ne tik rūpinosi savo žmona buityje, bet ir gindavo nuo savo beveik pensinio amžiaus vaikų, kurie neturi tokios kantrybės, kaip tėvelis.
Kai mama juos išvargindavo savo elgesiu, jie ant jos rėkdavo. Tik išgirdęs triukšmą, senukas iškart pakeldavo balsą, reikalaudamas pagarbos mamai! Vaikai aiškino tėveliui, kad mama išprotėjusi ir su tokiais reikia elgtis atitinkamai.
Į tai senukas atsakydavo: „Nenoriu nieko girdėti! Man nerūpi, kokia ji yra. Aš prisimenu ją kitokią – protingą, rūpestingą, gražią ir jauną. Tokia ji ir liks visiems laikams mano širdyje ir todėl draudžiu ją skriausti!“
Ir štai jis jos neteko. Neteko viso savo gyvenimo meiles. Ir jis niekaip negali su tuo susitaikyti. Nes nebus daugiau kuo rūpintis, nebus kam bučiuoti rankas ir paklausti iš ryto: „Mamyt, ar tu dar gyva?“
Ir niekam jau niekada nebepasakys: „Kaip gera, kad tu esi...“
Kaip graudu, kai nutrūksta tokia graži tikroji didžioji meilė, iš kurios daug ko galima pasimokyti.
Tačiau senelių vaikai mano kitaip. Jie sako, kad jų tėvų meilė nebuvo nuoširdi. Sako, kad senelis tik vaidino mylintį žmogų. Manęs tai neįtikino. Ypač istorija, kurią išgirdau iš jų lūpų. Bet apie tai papasakosiu kitą kartą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
