Ypač sunku tiems, kurie nebudėjo prie mirštančiojo lovos ir nematė jo paskutinio atodūsio. Bent man tai tikrai buvo didelis smūgis, kai pamačiau savo mirusią mamą. Smūgis buvo ir mano prižiūrimam seneliui, kai jis pirmą kartą savo rankomis palietė netikėtai mirusią žmoną.
Tai antra mano pasakojimo apie tikrą amžiną meilę, apie kokią kiti gali tik pasvajoti, dalis. Pirmą dalį galite skaityti čia.
Pirmoje dalyje pasakojau apie senukų porą, kuriai padėjau buityje. Tiksliau, apie tvirtą jųdviejų meilę ir nepaprastą ryšį, kuris neišblėso net ir atsigulus į ligos patalą.
Tačiau senelių vaikai manė kitaip. Jie sakė, kad jų tėvų meilė nebuvo nuoširdi. Manęs tai neįtikino. Ypač istorija, kurią išgirdau iš jų lūpų.
Paskutinis bučinys
Kai mama mirė, iš pradžių vaikai nenorėjo vežti tėvelio į šarvojimo salę: „Kam, jei tėvelis aklas?“
Bet senelis griežtai pareikalavo būti nuvežtas. Ir labai gerai, kad vaikai išpildė jo norą. Net neįsivaizduoju, kaip jis toliau gyventų, jei to nebūtų padaręs.
Šarvojimo salėje senelis iš pradžių sutriko, nesuprato, kur yra. Kai jam paaiškino, jis nedrąsiai, apgraibomis surado senelės rankas ir stipriai jas suspaudęs pradėjo graudžiai verkti, šaukdamas senelę vardu. Prašė nepalikti jo vieno.
Buvo nepakeliamai sunku stebėti aklo bejėgio senuko sielvartą. Visi, kurie buvo šalia, verkė kartu su jo.
Kai atėjo laikas išvažiuoti, senelis panoro atsisveikinant pabučiuoti savo žmoną. Sėdint invalido vežimėlyje tai padaryti buvo sunku.
Todėl vaikai pastatė jį ant kojų. Jis, vos išlaikydamas pusiausvyrą, drebančiomis kojomis palinko prie karsto, susirado rankomis savo žmoną, švelniai paglostė jos žilus plaukus.
Lyg norėdamas geriau įsiminti, kaip ji atrodo, atsargiai palietė veidą, tyliai pabučiavo į skruostą, gausiai aplaistydamas jį savo ašaromis, ir taip stipriai apkabino, kad iš šalies atrodė, jog jis ją ne šiaip sau apkabino, o bando išgelbėti nuo šaltos kapo duobės...
Ir šitaip gedintis vyras galėjo nemylėti savo žmonos?! Nesąmonė! Jis tikrai ją mylėjo, kad ir ką sakytų jo vaikai. O jie sako, kad tėvelis mamos nemylėjo. Jis jos bijojo, nes ji visą gyvenimą buvo griežta, valdinga moteris.
Savo žodžiams pagrįsti jie papasakojo savo tėvų gyvenimo istoriją.
Jaunystės paklydimai
Jų tėvai susituokė labai jauni. Iškart vienas paskui kitą pabiro šeši vaikai. Tėvai turėjo ūkį, taip pat dirbo ir valdiškuose darbuose.
Mama buvo mokytoja, o tėvelis – traktoristas. Jų mama buvo labai darbšti moteris. Gražiai mezgė, siuvo, siuvinėjo. Be to, ji buvo labai protinga. Daug skaitė ir apie viską išmanė.
Tėvelis buvo paprastesnis. Mokslai jo nedomino. Jis tiesiog dirbo ūkio darbus ir viską atlikdavo labai gerai.
Šeima gyveno gana pasiturimai ir visi tos laimės ir darnos jiems pavydėjo. Tačiau vieną dieną ištiko nelaimė – tėvelis apsivogė. Pavogė iš kolūkio, kuriame dirbo, nemažą kiekį grūdų. Už tokį poelgi jį trejiems metams pasodino už grotų.
Atsėdėjęs jis grįžo į šeimą. Mama jam viską atleido, nors gyvenimas be jo su šešiais vaikais tikrai nebuvo lengvas. Teko viską parduoti, kad nebadautų.
Jie pradėjo į gyvenimą kabintis iš naujo, tačiau tėvelis ir vėl apsivogė. Ir vėl pavogė grūdų. Jį ir vėl pasodino į kalėjimą. Šį kartą ilgesniam laikui.
Grįžęs ir pamatęs, kaip sunkiai be jo verčiasi šeima, jis pradėjo gerti. Gėrimo pasekmė – meilužė. Apie tai sužinojusi mama vos galo negavo. Po viso to, ką jai teko iškęsti, neištikimybė su daug jaunesne moterimi jos vos nepražudė.
Didelės meilės galia
Pamatęs, kokia tragedija vyksta šeimoje, vyras nutarė susiimti. Būdamas 40-ies jis vieną dieną metė gerti, rūkyti, paleistuvauti, susirado darbą ir pradėjo taip suktis, kad po kelerių metų sugebėjo nusipirkti motociklą, mašiną. Šeimos ūkis leido ne tik prasimaitinti, bet ir išleisti į mokslus visus šešis vaikus.
Tiesa, moteris visą likusį gyvenimą taip ir nepamiršo, ką jai padarė vyras. Ji dažnai prikaišiodavo ir primindavo visus patirtus vargus. Jis visada kantriai tylėjo, nesigindavo, atleisdavo jai šią nedidelę silpnybę, kaip ir ji visada atleisdavo jo paklydimus ir nuopuolius.
Kiti tokį vyro elgesį vadino kaltės jausmu, o jų vaikai – baime, bet aš manau kitaip. Manau, kad tai ir yra ta didžioji nesavanaudiška meilė. Kai myli ne už ką nors gero ar blogo, o už tai, kad tiesiog esi. Su visais netobulumais ir nuodėmėmis.
Būtent tokia meilė ir prikelia net iš baisiausių bėdų. Tik gaila, kad ją patiria ne kiekvienas, o tik labai tyros, jautrios širdies žmonės. Tokie, kokie ir buvo mano prižiūrimi senukai.
Kartą paklausiau senelio: „O jums kada nors gyvenime kilo mintis, kad žmona ar jūs pats galite vienas kitą palikti? Na, pavyzdžiui, kai sėdėjote kalėjime?“
„Niekada! – užtikrintai pareiškė senelis. – Aš visada mylėjau savo žmoną ir žinojau, kad ji myli mane.“
Štai koks, pasirodo, paprastas laimingos šeimos receptas – pagarba, tolerancija ir žinojimas, kad esi mylimas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
