Pasakoja apie tai, kiek per gyvenimą sunkumų dėl jos teko patirti ir kokia ji buvo negera. Labai griežta, mažus dažnai bardavo, versdavo daug dirbti ir valgyt gaminti.
„Ir tu įsivaizduoji, ji net kartą pamiršo pasveikinti mano dukrą su gimtadieniu, nors tą dieną mes kalbėjome su ja telefonu! Mano dukrą taip sielojosi, kad močiutė nepasveikino! Taip sielojosi!
O kai nepasveikini jos, tai iškart tragedija! O kad tu žinotum, kokia šykšti ji būdavo! Nei karto savo vaikams nepaskolino pinigų, nors mums ir baisiausiai reikėjo! O sau tai pirko, ką norėjo. Visokiausius niekus! Ir negalėjai, girdi, jai nieko pasakyti. Iškart supyksta! Va kokia buvo savanaudė!“
Jei šias nuoskaudas pasakojanti moteris kalbėdama neverktų, pagalvočiau, kad ji juokauja. Sulaukus tokio amžiaus prisiminti tokias nesąmones ir dar dėl jų graudintis, mano akimis, mažų mažiausiai keista.
Ši moteris, negražiai kalbanti apie savo mamą, yra viena iš šešių senelės vaikų. Tos pačios senelės, apie kurią jau rašiau savo pirmoje ir antroje istorijos dalyje – jas galite perskaityti čia ir čia.
Po atvirumo akimirkos iš senelės dukros gavau tokią instrukciją: „Kaip matai, mano mama buvo nelabai geras žmogus, o susirgusi senatvine demencija tapo išvis nesuvaldoma. Todėl pasilikusi su ja būk labai griežta! Nenusileisk jos norams! Nes kitaip ji užlips tau ant galvos! Gali net drąsiai trenkti, jei prireiks. Tik kad tėtis negirdėtų. Ir pati saugokis jos smūgių.“
Be abejo, mušti nieko nesiruošiau, bet pritariamai linktelėjau galvą, kas reiškė „gerai“.
Su demencija sergančiu žmogumi susidūriau pirmą kartą ir išties nelabai žinojau, kaip su tokias ligoniais reikia elgtis. Bet girdėjau, kad daugelis elgiasi panašiai – rėkia ir baudžia. Kitaip neva su jais neįmanoma susitvarkyti.
Viešpatie, kokia nesąmonė! Su tokias ligoniais kaip tik reikia elgtis priešingai – švelniai! Jokiu būdu negalima bausti. Nes būtent dėl tų bausmių jie ir pasidaro tokie nesuvaldomi ir agresyvus! Ir tai supratau tik ilgiau pabendravusi su demencija sergančia senele.
O ir bausti ją nebuvo už ką. Bene barsi už tai, kad ji klausinėja be galo, be krašto? Ar už tai, kad bijo būti viena? O gal už tai, kad ji pamiršo, jog yra jau pavalgiusi ir nori valgyti vėl? Ar už tai, kad nesupranta, kur esanti ir kodėl jos niekas neišleidžia į lauką?
Ir už tai, kad ranką į klozetą ar į pilnas sauskelnes įkiša, nesubarsi. Nes ji tai daro netyčia. Tiesiog kaip mažas vaikas nori pažiūrėti, kas ten yra tokio, kas jai nesuprantama. Ir už tai, kad vidury kambario atsitūpusi šlapinasi, nesupyksi. Nes tiesiog pamiršo žmogus, kur tas tualetas yra. O šalia nebuvo žmogaus, kad galėtų paklausti. Štai ir rezultatas.
Ir kai pykčio priepuoliai užpuola, nerėksi. Nes supranti, kad pyksta ne dėl bjauraus charakterio, o dėl ligos. Nusišypsai, pajuokauji, apkabini, paaiškini, sutvarkai, ir nelieka jokios problemos.
Man pagyvenus ilgiau tuose namuose, senelės vaikai stebėjosi, kodėl aš nesiskundžiu senele ir kodėl ji tokia rami su manimi. Ogi todėl, kad aš pirmiausiai kiekviename žmoguje matau žmogų, o ne blogas jo savybes ar ligą.
Ir senelėje įžvelgiau ne griežtą, nesąžiningą, negailestingą būtybę, kokia ją laikė jos vaikai, o gerą, protingą, švelnią moterį, kuriai reikia pagalbos, o ne muštro. Senelė dėl tokio elgesio apsiramindavo ir ramiai vykdydavo mano nurodymus.
O va pasilikusi viena su vaikais, ji iš tiesų pašėldavo. Nes vaikai jai nuolat priekaištaudavo, lyg serganti mama galėtų suvokti tuos priekaištus, ir grasindavo, lyg ji suprastų tuos grasinimus.
Och, ne be reikalo senelis taip gindavo savo žmoną nuo vaikų. Ne be reikalo. Matyt, jis žinojo apie savo vaikus daugiau, nei žinojau aš.
Koks keistas tas gyvenimas. Gali turėti nors ir dešimt vaikų, bet vis tiek nebūsi užtikrintas, ar tave tinkamai prižiūrės senatvėje.
Kažin kodėl taip yra? Kodėl daugelis taip nekenčia savo susenusių tėvų? Kodėl nuolat priekaištauja ir nepadeda? Kodėl atiduoda į prieglaudas jiems nusilpus ar išprotėjus, kuriose jie vargsta? Kodėl niekas nenori aukoti savo laiko, kad tėveliams būtu saugiau, patogiau ir geriau? Gal kas žino?
Nes man nesuprantamas toks abejingumas. Savo mamą prižiūrėjau iki paskutinio jos atodūsio. Ir nuo to nei kiek nenuskurdau. Nei finansine, nei dvasine prasme. Kodėl ir kiti to negali padaryti? Kodėl jie tokie nejautrūs?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
