Išsikrausčiau gyventi už 100 kilometrų. Išsinuomojau butą. Suradau seną močiutę, kuriai padėjau buityje: tvarkiau jos butą, vežiau į parduotuvę. Mes labai susibendravome, tapome artimos. Ji turėjo 9 vaikus, bet labai pamilo ir mane.
Metams bėgant ji pradėjo vis prasčiau jaustis, galiausiai visai pasiligojo, todėl jos priežiūra rūpinosi slaugos namai. Bet aš vis tiek ją lankiau.
Vieną vakarą važiuodama namo iš darbo nusprendžiau užsukti pažiūrėti, kaip laikosi senolė. Įėjusi į kambarį pamačiau, kad ji elgiasi neadekvačiai, su kažkuo kalbasi, nors kambaryje nieko nebuvo...
Labai sunerimau. Sėdėjau priešais ją ir bandžiau aiškinti, kad čia nieko nėra – tik aš ir ji. Po kurio laiko turėjau važiuoti namo. Ji paėmė mane už rankos, pradėjo verkti ir prašyti, kad jos nepalikčiau, pasiimčiau kartu.
Man buvo šokas, nebuvau jos tokios mačiusi. Nebežinojau, ką daryti – negalėjau jos nei pasiimti su savimi, nei palikti! Turėjau kelių vaikų numerius, pradėjau skambinti jiems, bet iš visų išgirdau tą patį atsakymą: „Negaliu dabar atvykti, atvažiuosiu rytoj...“
O kai paskambinau sūnui, išgirdau mane pribloškusį atsakymą. Kai jis pasakė, kad negali atvažiuoti pas mamą, paklausiau, ką man daryti. Aš negalėjau jos tokios palikti. Sūnus man atsakė: „Pasakyk jai, kad aš atvykstu, o tu važiuok namo“.
Man buvo be galo skaudu, kad senas žmogus į pasaulį išleido 9 žmones, kuriems dabar nėra reikalingas... Kurį laiką svarsčiau, ką daryti.
Jeigu būtų leidusi senolės sveikata, su mielu noru būčiau parsivežusi ją pas save, bet negalėjau. Teko pakartoti jai sūnaus žodžius, kad jis netrukus atvažiuos. Tada ji nurimo ir paleido mano ranką. Aš verkdama išėjau.
Bandžiau sau teisintis, kad tai ne mano mielas, o sūnaus. Bet visą naktį beveik nemiegojau, galvojau apie senolę. Praėjus kelioms dienoms sulaukiau skambučio iš jos vaikų: „Atvažiuok, Greta mirė“.
Buvo be galo liūdna, nes supratau, kad jos nebėra, daugiau nepamatysiu. Ant jos stalelio buvo pamerkta mano kažkada dovanota gėlytė. Ji labai laukė, kada augalas pražys. Kaip bebūtų keista, ji pražydo jos mirties dieną...
Atsisveikinus ir palaidojus Gretą, gyvenimas ėjo toliau.
Vieną dieną internete pamačiau reklamą, kaip laimėti naują virtuvės komplektą. Tereikia nufotografuoti savo seną virtuvinį, išsiųsti nuotraukas ir laukti, kada praneš apie laimėtoją.
Aišku, sėkmė manęs neaplankė, naujo virtuvinio komplekto aš nelaimėjau. Tačiau trindama savo nuotraukas telefone pamačiau šiurpą keliantį dalyką.
Nuotraukoje, kurioje fotografavau savo orkaitę, atsispindėjo ne tik mano veidas. Už manęs buvo kito žmogaus siluetas. Žmogaus ilgais plaukais...
Kaip tai paaiškinti? Aš manau, kad Greta yra visada šalia manęs, manau kad ji ant manęs nesupyko, bet saugo ir rūpinasi...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
