Bet nuolat prisimenu mylimosios žodžius: „Jei aš išeisiu pirma, neliūdėk, dar kartą pamilk, bet mane visada prisimink“. Bet netikėjau, kad ji iškeliaus taip greitai.
Viena moteris mūsų miestelyje man jau seniai atrodė miela ir graži. Taigi, vis dažniau pradėjau lankytis jaunesnės našlės namuose suradęs vienokį ar kitokį pretekstą.
Pastebėjau, kad ir ji manęs lyg lauktų. Iš kitos pusės pažiūrėjus, kurgi nelauks. Tai nuvežu, kur reikia, tai apiperku.
Kompiuteris jos dukrai, apie kurią irgi dar teks pakalbėti, sugedo, naujam pirkti lėšų neturėjo, nes labai biedna jinai esanti.
Tad su anūku pasitarėm, jam nupirkau naują kompiuterį, o dar visu pajėgumu dirbantįjį atidaviau Onai, tiksliau jos dukrai, nes Ona, nors dar pakankamai jauna, bet su kompiuteriais nelabai draugauja.
Gal ir draugautų, yra išsimokinusi pagrindinių funkcijų (Onai tik 62 metai), bet duktė šiukštu jai neduos „pažaisti“.
Taip taip, užsiaugino ji ant savo varganos galvelės savo numylėtąją pagrandukę. Tikrąja to žodžio prasme sunokino, nutukino taip, kad tik į mokslus išvažiuoja, o visą kitą laiką namie prie televizoriaus ir prie kompiuterio.
Kažką ji ten neakivaizdžiai mokosi, kartais išvažiuoja į Vilnių. Apie jokį draugą kalba net neina, nors jau jau... Ketvirtį amžiaus turėtų būti nugyvenusi.
Kažkada net paerzinau ją dėl to. Bet paskui gavau atsiprašinėti, nes labai kvailoje situacijoje esu, turiu pataikauti tai merginai, kad ji neterorizuotų savo motinos dėl manęs, dėl to, kad aš jos motiną „kabinu“, kad nevadovautų. Bet paskui, kaip paaiškėjo, aj aj aj, kiek ji privadovavo savo motinai.
Na, tai štai. Onelės nunokusioji panelė uogelė išvažiavo į Vilnių, kolegijoje praktikos atlikti ar tai kažkokius dar egzaminus laikyti.
Nuo mamytės net dviem savaitėm atitrūko. Nors šiaip jos visada ir visur kartu, net į parduotuvę kartu eina. Bendram vaizdui susidaryti pasakysiu, kad net nepaisant itin sunkios finansinės šios šeimos būklės, ji net neketina ieškotis darbo.
Juk ji mokosi, motyvuoja dukra. O Onelė motyvuoja, kad „nedaug žmogui reikia... pavalgei, išmiegojai...“ Žodžiu, baudžiauninkiškų frazių į galveles prisikalusios.
Į Vilnių ruošėsi dukra – lyg su visam išsikraustytų į kitą pasaulio kraštą be teisės grįžti. Bet gerai, kad šiaip ne taip susiruošė.
Su Ona turėjom cielas dvi savaites. Džiaugėmės vienas kitu, mylėjomės, kartu valgėm, ėjom pasivaikščioti. O kaip žiemą miške gražu!
Pažadėjau slides įtaisyti ir jau ieškojau, sakiau senus kaulus pramankštinsime, ypač jai tai reikalinga, nes irgi aptuko savo uogytei riebų, bet prastą maistą ruošdama.
Pamačiau, kad mudu labai randame ir apie ką pakalbėti. Ji man pasakė: „Žinai, Antaniuk, netikėjau, kad tokių vyrų dar yra“.
Aš susileidau ir jau kitą dieną pasipiršau. Ji man atsakė taip, bet... Klausinėjau jos, kas ne taip, kas negerai. O ji sako, tai nepatogu, tai ką žmonės pasakys.
Še vaikeli, mūsų laikais gal ir buvo „nepatogu“ mylėtis susimetus ar susitikinėjant. Et, nereikia prisirišti prie senovinių papročių, keičiasi laikai, keičiasi papročiai.
Sakau, jeigu tau reikia laiko apsiprasti, aš palauksiu, juk tie oficialumai nieko nekeičia. Tai ypač mano anūkas pabrėžia, kad šiais laikais vedybos yra tik dokumentinis įrašas, ir norint būti laimingu, jis nereikalingas.
Taigi, pernelyg nepergyvenau. Nors aš ir senas, esu šiuolaikiškas.
Anądien ateinu pas Onelę, o duris atidaro ne ji. Josios nunokusioji uogytė mane pasitinka surauktu veideliu. Pasakė trumpai: „Mano mama nenori jokių diedų, mums abiems dviese gyventi yra gera, atšok nuo jos“.
Tada išeina ir Oncė, nepažįstu savo Onelės, tikra Oncė. Sako: „Man nereikia čia jokio diedo, kad čia man aplink užpakalį graibytų. Be to, aš turiu dukrą, kuri gyvena su manim, jau vien dėl to negali nieko tarp mūsų būti“.
Štai ir istorijos pabaiga. Kaip tas pagyvenusias moteris suprasti? Vis verkia, kad nėra vyrų. Netikėkite. Jos vyrų nenori. O dar prisideda vaikų vadovavimai. Teatleidžia tai uogelei Dievas, bet ji sugadino savo motinai gyvenimą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
