Turiu mamą, brolį ir sesę. Tėčio neturiu. Ne, jis nemiręs, bet jis miręs yra man, aš jo nekenčiu!
Vaikystė buvo sunki. Mačiau daug smurto prieš mamą, prieš mane. Ne kartą teko kviesti policiją, nes mamą mušdavo, o vieną kartą vos nemirė. Tai įvyko prieš kelerius metus. Nuo to laiko jis man nėra savas.
Tėvas dažnai išgerdavo, nedirbo porą metų, mama viena dirbo sunkiai ir visą mūsų šeimą išlaikė. O jis tiesiog dažnai negrįždavo, matydavome jį tik girtą. Ryte mes miegam, tuo metu jis išeina į darbą, o vakare grįžta girtas. Vieną kartą supykęs ant mamos jis paleido kirvį, tačiau vos į mane nepataikė. Kirvis praskriejo pro mus, tačiau nedaug trūko.
Nemačiau nei karto jo savo mokyklos spektaklyje. Vieną kartą laukiau, tačiau jis neatvažiavo.
Aš jo negaliu pakęsti. Jis gyvena su mumis. Stengiuosi, kad mama su juo nebendrautų, tada aš pasijuntu geriau, nes jis tikrai nėra vertas jos ar bent jau manęs, nes jis mūsų kaip vaikų nevertino. Vaikystė – smaugimai, kirviai, peiliai. Dažnai iš nervų sudaužydavo telefoną, dabar irgi jis labai nervingas.
Šiuo metu aš linkęs į depresiją, nes jį matau kiekvieną dieną ir skaudžius prisiminimus tuo pačiu. Dažnai pasislėpes verkiu, nes aš nenoriu tikėti, kad mama vis dar su juo. Dažnai jis iš manęs rytais išsišaipydavo, mamą vadindavo žiurke, susna ir dar daug visokių žodžių.
Šiuo metu jis nedirba, išėjo prieš 4-5 savaites iš darbo. Mama viena dirba ir stengiasi. Tačiau ir ji ant manęs pyksta. Dažnai keliu isterijas – tik taip galiu išsakyti savo nuomonę apie jį, nes kitaip jie nebekreips dėmesio.
Aš jo visą gyvenimą nekęsiu, nesvarbu, ar jis mano tikras tėvas, ar ne. Aš visada norėjau turėti tėvą, kuris nusivežtų į gamtą, o ne į žvejybą, kur su draugais prisigeria... Jam negalima išsipasakoti – toks jausmas, kad aš jo neturiu.
Tiesą sakant, man pačiam skaudu – kartais net gailiuosi gimęs... Tikiuosi, mama, skaitydamą šį straipsnį suvoksi, kas svarbiau.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
