Galbūt ne pagrindinį, galbūt tik labai laikiną, tačiau vis tiek vaidmenį. Tuo dar kartą įsitikinau susipažinusi su Nikita, kuri iškart užėmė labai svarbią vietą mano gyvenime. Dėl jos ši kovo diena man tapo ypatinga. Tad šiandien aš noriu bent šiek tiek jus supažindinti su mūsų ypatinga draugyste.
5 priežastys, kodėl aš džiaugiuosi turėdama ypatingą draugę!
Pirma priežastis: Tu esi vienintelė.
Aš visuomet jai būnu karalienė. Nesvarbu, kaip sušukuoti mano plaukai, ką aš apsirengusi (nors taip, kartais sulaukiu iš jos priekaištų arba patarimų stiliaus klausimais). Jai svarbu, kad esu su ja. Ir aš jai esu tokia vienintelė.
Taip yra ne tik dėl to, jog tai yra vaikas, kuris neužmezga taip lengvai kontakto su kitais žmonėmis, tačiau aš nuolat jaučiu, kad ji neturi dar penkių Martų, ji turi mane vienintelę ir manimi labai rūpinasi. Neįtikėtina tai, kad būdama su ja, visuomet jautiesi ypatingas žmogus. Ypatingas dėl to, nes ji tave pasirinko.
Antra priežastis: stereotipų griovimas.
Susipažindamas su žmogumi, apie kurį yra daugybė mitų, stereotipų, tikiesi, kad visus juos tas žmogus arba paneigs, arba patvirtins. Nikita nepatvirtino iš visų jų nė vieno.
Nežinau, iš kur ir kas juos sugalvojo, tačiau tokie mitai, kaip „žmonės su Dauno sindromu nieko nesugeba“ yra mažų mažiausiai netiesa! Ji visko tiek daug moka, tiek visko žino, jog aš jos nelaikau kažkokia kitokia nei esu pati. Ji yra visiškai tokia pat mergaitė – smalsi, linksma, draugiška, – kokia kažkada buvau ir aš.
Trečia priežastis: džiaugsmas.
Bendraudama su Nikita, aš išmokau džiaugtis. Iš tikro džiaugtis! Būti laimės būsenoje dėl paprasčiausių dalykų, net ne dalykų, o dėl paprasčiausių akimirkų, praleistų kartu.
Oi, kaip mums kartu būna linksma! Vos užgrojus radijuje Donato Montvydo dainai, mano automobilis staiga tampa „džiaugsmobiliu“. Ir, nepatikėsit, bet būdama su ja, išmoksti džiaugtis tomis trumpomis akimirkomis.
Ketvirta priežastis: atsakomybė.
Mūsų draugystė manyje išaugino didžiulį atsakomybės jausmą, dėl kurio aš jaučiuosi įsipareigojusi, jog mano artimi žmonės žinotų, kas yra DS, kad jie nedrįstų vartoti žodžio „daunas“ nei norėdami pajuokauti, nei įžeisti kitą. Juk „tampi amžinai atsakingas už tą, kurį prisijaukini“.
Todėl aš nuolat jaučiuosi atsakinga prieš Nikitą, nes ji mane išmokė daugybės dalykų, o mažų mažiausiai, ką aš galiu padaryti – skleisti žinią, jog tokie žmonės kaip ji visų pirma yra žmonės, o ne diagnozė.
Penkta priežastis: pažadina, priverčia atsimerkti.
Pažintis su bet kokią negalią turinčiu žmogumi tarsi atveria vartus, kurių iki šiol nebuvai matęs, nebuvai apie juos girdėjęs. O tai reiškia, kad pradedi domėtis, skaityti, pats susirandi informacijos, nes staiga tau pradeda rūpėti, norisi sužinoti kuo daugiau. Imi domėtis tuo, kas prieš tai tau nerūpėjo, kas nelietė tiesiogiai tavęs ir atrodė, kad niekada nelies.
Iš tiesų tų priežasčių yra ir daugiau, tik sunku aprašyti tai, ką patiriu. Būdamos kartu mes nuveikiame daugybę dalykų – lankomės muziejuose, teatruose, kinuose, tačiau labiausiai man patinka susitikimo momentas ir mūsų pokalbiai. Susitikus ji visuomet džiaugiasi mūsų susitikimu, kartais tai pajunti iš labai stipraus apsikabinimo, o kartais – iš spindinčių akių.
Na, o mūsų pokalbiai! Jie neįkainojami! Taip išmokau mylimiems žmonėms sakyti „myliu“ daug dažniau nei buvau pratusi, nes pati girdžiu tai kiekvieno mūsų susitikimo metu. Ji yra pati mieliausia, rūpestingiausia ir įdomiausia draugė, kokią kada nors galėjau turėti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
