6 vaikus užauginusi motina prieš mirtį sulaukė žiauraus jų atpildo.
Per žiemos šventes vyrą ištiko tragedija. Galiu tik verkti kartu su juo.
Prie žmonos karsto vyras parodė tikruosius savo jausmus. Vaikai nepatikėjo.
Vaikų prašymas
„Ar tu žinai, kad mūsų tėtis yra pasirašęs dokumentą, kuriame jis atsisako būti gaivinamas, jei bus sunkios būklės?“ – paklausė manęs kartą viena iš senelio dukrų.
„Ne, – atsakiau. – Senelis man to dar nesakė.“
„Tai va, – tęsė toliau dukra. – Jei senelis gulės mirties patale, mes jo negaivinsime ir neilginsime kančių. Tokiu atveju bus nutrauktas visas gydymas, kurį tėtis dabar gauna, nebus lašinami jokie skysčiai, nebus skirtas parenterinis maitinimas. Taip pat nebus prijungtas ir deguonis. Bus leidžiami tik nuskausminamieji vaistai.“
Pritardama linktelėjau galvą, kas reiškė: „Viską supratau“. Ir mūsų pokalbis tuo ir pasibaigė. Nors giliai viduje tokiam vaikų ir senelio sprendimui tikrai nepritariau.
Man buvo nesuprantama, kaip galima atsisakyti paliatyvaus gydymo, kuris ne ilgina kančias, kaip galvoja senelis ir jo vaikai, o kaip tik, atvirkščiai, palengvina išėjimo procesą. O dabar senelis turės mirti ne nuo ligos, o nuo bado, troškulio arba deguonies trūkumo. Ir kaip gydytojai gali tai leisti! Kažkokia nesąmone!
Gelbėjo pati
Tačiau garsiai savo nuomonės nepasakiau. Negaliu kištis į šeimos reikalus, nors ir kokie keisti jie man atrodytų. Nes esu tik paprasta slaugė. Mano pareigos aprengti, nurengti, paduoti, nunešti, sugirdyti, sutvarkyti, išplauti, nuvežti, parvežti, stebėti sveikatos būklę ir tiesiog pabūti kartu.
Ir aš iš tiesų nesikišau, tol kol nesupratau, ką reiškia senelio parašytas prašymas jo negaivinti. O jis jiems reiškia tą patį, ką ir negydyti. Pavyzdžiui, kartą senelis peršalo (tik vėliau supratau, kaip) ir pradėjo stipriai kosėti. Visa krūtinė gargaliavo nuo karkalų, skrepliuose pasirodė kraujas, pakilo temperatūra.
Iškviečiau senelio vaikus ir pasakiau, kad jam reikia gydytojo. Nes jam greičiausiai bus plaučių uždegimas. Vaikai atvažiavo, atvežė vaistų nuo karščiavimo ir išvažiavo pasakę: „Mums nereikia, kad tėtis gyventų šimtą metų, todėl gydytojo nekviesime, į ligoninę nevešime, jokių antibiotikų neduosime, nes tėtis pats pasirašė dokumentą, kad jo nereikia gaivinti“.
Kai išgirdau tokį atsakymą, likau išsižiojusi. Gydyti tai lygu gaivinti... Kaip jie to nesupranta. Pasilikus vienai su sergančiu seneliu mano nervai neišlaikė. Negalėjau ramiai stebėti, kaip kenčia žmogus nuo ligos, kurią galima labai lengvai pagydyti.
Todėl padariau rizikingą sprendimą. Daviau jam savo antibiotikų, kuriais man anksčiau gydė bronchitą. Buvo dar likusios kelios tabletes.
Prieš tai nieko apie nesakiau nei pačiam seneliui, nei jo vaikams. Ir senelis atsigavo. Po to jo vaikai dar ilgai stebėjosi, kaip tai atsitiko, kad jis pasveiko. O aš stebėjausi, kodėl jie taip nesąžiningai su juo elgiasi.
Suprato priežastį
Bet tas jų „kodėl“ mane kankino neilgai. Iki tol, kol nepamačiau, kas vyksta tuose namuose, kai manęs nebūna darbe. Kartą į savo darbo vietą atėjau ne laiku ir pamatau tokį vaizdą: senelis guli ant lovos neužklotas, o priešais jį, žiemą, atidarytas langas.
Išvydusi mane senelio dukra pasimetė, suskubo paaškinti, kad, neva, langą atidarė tik trumpam, norėdama pravėdinti kambarį. Kur gi ne. Tokiu būdu ji norėjo ir vėl susarginti savo tėtį! Ir jai pavyko. Senelis vėl pradėjo kosėti!
Bet ir šį kartą jis nenumirė. Nes aš jau buvau gudresne. Paėmiau ir pati iškviečiau šeimos gydytoją į namus pasiteisinus senelio vaikams, kad man nepavyko jiems prisiskambinti. Gydytojas paskyrė gydymą ir senelis pasveiko taip vėl nuliūdindamas savo vaikus.
Aš dar gana ilgai nesupratau, kodėl senelio vaikai šitaip trokšta jo mirties, kol viena dieną jis pats neprasitarė. Pasirodo, senelis turi santaupų – 50 tūkstančių eurų. Taupydamas pinigus senelis tikėjosi ramios ir saugios senatvės.
Galvojo, kad tai paskatins vaikus geriau juo rūpintis. O viskas vyko atvirkščiai. Niekas juo nesirūpina, tik ir laukia mirties, kad galima būtų kuo greičiau pasidalinti tuos nelemtus pinigus.
Gyvenimo pamoka
Išvada – taupyti nereikia. Reikia gyventi šia diena. Pildyti savo norus ir svajones, kad vėliau, senatvėje nereikėtų sielotis dėl neišnaudotu galimybių, kaip dabar sielojasi mano slaugomas senelis.
O jo svajones išties buvo gražios. Jis svajojo nuvykti į Dubajų ir pamatyti patį aukščiausią dangoraižį. Taip pat norėjo pamatyti Šiaurės pašvaistę bei užlipti į patį didžiausią pasaulyje ekskavatorių. Kaip gaila, kad jo svajonėms jau niekada nelemta išsipildyti dėl vienos vieninteles priežasties – senelis yra aklas...
Nežinau, kaip ilgai dar gyvens mano slaugomas senelis. Bet dėl vieno esu tikra, kol esu šalia, gyvens tiek, kiek jam yra paskirta iš aukščiau ir niekas jo nemarins anksčiau laiko, nors ir labai to norėtų.
Po viso to, ką pamačiau dirbdama šioje šeimoje, nutariau – niekada savo gyvenime nepasirašysiu jokio dokumento, leidžiančio manęs negaivinti. Lai gelbėja iki paskutinio atodūsio. Gal tada vaikams nekils noras žudyti tada, kai dar galima pagydyti...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
