Aš taip pat esu padariusi daug klaidų, nesimokiau, nes gavau pasiūlymą važiuoti dirbti į užsienį, galvojau, kad ten pasiseks, bet teko grįžti atgal, nes nepasisekė. Liko tik ašaros ir kaltės jausmas, kad nepaklausiau tėčio ir sugadinau savo ateitį.“
Sujaudino nepažįstamosios laiškas
Negalėjau likti abejinga svetimam skausmui ir atsakiau šiai mergaitei. Tarp mūsų užsimezgė šiltas pokalbis, kurio metu ji man papasakojo savo gyvenimo istoriją, kuria, jai leidus, noriu pasidalinti ir su jumis.
Mergina atvirai pasakoja apie skurdžią vaikystę, apie tėvo žiaurumą, mamos netektį, apie vaikų namus, patyčias, klaidas bei nevykusį bandymą pakeisti gyvenimą į geresnį pabėgus nuo visų problemų į užsienį. Taip pat ji pasakoja ir apie meilę kitos tautybės jaunuoliui, kuri pasibaigė nelaimingai. Liūdna, pamokanti istorija. Ačiū, Eva, kad ja pasidalinai!
Pateko į globos namus
„Nuo mažens gyvenau vargingai, gal ne taip, kaip visi, bet vargo mačiau. Gimiau hipotrofike, tėvai buvo mėgstantys išgerti. Jie gėrė net tada, kai aš buvau visai maža, – nesureikšmino, kad vaikas namie.
Mažai ką atsimenu iš vaikystės, bet teko patirti visko – bado, skurdo, patyčių mokykloje, verkimo, matyti, kaip tėtis mamą muša. Atsimenu savo gyvenimo metus tik nuo tada, kai patekau į valstybinius namus.
Ten teko visko patirti. Tiek matyti auklėtojų nepatenkintus veidus, tiek jų atsainumą. Būdavo, iš kambario dingus daiktams pasakydavau auklėtojoms, o jos net nekreipdavo dėmesio. Sunku buvo, kai reikėdavo pastovėti už save, kai niekas neatvažiuodavo aplankyti, kai verkdavau naktimis ir laukdavau rytdienos su mintimi, kad gal kažkas atvažiuos...
Mamą aplankė pati
Po pusmečio sužinojau, kad mama guli ligoninėje. Tą pačią dieną išskubėjau jos aplankyti. Ligonėje seselės apie jos būklę nepasakė nė pusės žodžio, nors tada man buvo 11 metų. Atsisėdusi prie mamos lovos verkiau ir prašiau, kad ji pasiliktų, bet palatos kaimynę prižiūrėjusi moteriškė pasakė man: „Neprašyk, jai jau paskutinioji.“
Buvau pasibaisėjusi, negalėjau patikėti, kad moteris galėtų taip pasakyti vaikui, sėdinčiam prie mamos ir su ašaromis akyse prašančiam nepalikti. Tą pačią dieną mamos aplankyti atvažiavo giminaičiai – visi stovėjo verkė, nes suprato, kad ji ilgai nebebus su mumis, o mano tėtis liks vienas...
Mamą maitinau kaimynės atvežtais mandarinais, kuriuos ji labai mėgdavo. Ji guodėsi, kad jai viską skauda, bet ji nori pamatyti mano brolį, kuris tuo metu sėdėjo kalėjime. Jis telefonu paprašė, kad mamai perduočiau bučkį ir pasakyčiau, kad jis ją labai myli.
Tada taip pat buvau su ašarom akyse, negalėjau patikėti, kad ji gali išeiti... Grįžau į globos namus ir laukiau rytojaus, kada vėl galėsiu pamatyti mamą. Ryte atsikėlusi susiruošiau, pasipuošiau, džiaugiausi, kad nueisiu jos aplankyti, pabūti su ja.
Po laidotuvių – dar didesni išbandymai
Bet mano planus sujaukė tėčio skambutis. Jis pasakė: „Dukryte, neik pas ją ir nesiruošk. Po pietų paskambinsiu, važiuosim išlydėti mamos.“ Tada viskas sudužo... Širdis plyšo... Auklėtojos, atėjusios į kambarį, tik sudraudė: „Raminkis, tau čia ne laukas, nerėk.“
Nesupratau, iš kur tiek neapykantos. Juk mama mirė! Pasakiau joms, kad važiuosiu laidoti mamos, o man nepareiškė net užuojautos. Tik pasakė sugrįžti iki 9 val.
Atvyko tėtis, pasiėmė mane, nuvykome į šarvojimo salę. Negalėjau patikėti, kad matau savo brangiausią žmogų, gulintį medinėje dėžėje. Kaip taip gali būti, juk vakar ją maitinau, kalbėjau, bučiavau ir prašiau nepalikti manęs. Negi niekas neišgirdo?
Palaidojus mamą supratau, kad liko tik tėtis, kurį turiu saugoti. Pradėjau su juo bendrauti, susitikinėjom mieste, nors pykau ant jo, kad jis nenustojo gerti. Juk jis man vienintelis liko – turiu saugoti jį ir jo sveikatą. Po kelių mėnesių tėtis mane pasiėmė iš globos namų, ir vėl prasidėjo vargas...
Teko pačiai eiti dirbti. Būdama 12 metų dirbau, kad namie būtų ko pavalgyti. Tėtis gėrė ir aš būdavau visaip koneveikiama. Naktimis verkdavau, prašydavau mamos, kad ji man padėtų visa tai ištverti, nes buvo per daug sunku.
Mokiausi, neketinau mesti mokslų. Vargais negalais baigiau 10 klasių, bėgdavau iš pamokų, bet niekas nemokė manęs, kad tai blogai. Niekada neturėjau peties, į kurį galiu išsiverkti, pasipasakoti ar prašyti patarimo.
Įstojau į vieną Kauno mokyklą. Per atostogas dirbau aukle pas romų tautybės šeimą. Moteris, pas kurią dirbau, pasiūlė išvykti į užsienį padirbėti aukle pas jos pažįstamą romų šeimą. Labai susidomėjau, galvojau, pamatysiu pasaulio, gal pasiseks ten. Susitarusi su tėčiu, išvykau į Angliją.
Užsienyje laimės nerado
Atvykusi pamačiau, kad tai – malonūs žmonės. Bet, kaip sakoma, nespręsk iš pirmo žvilgsnio. Aš jau patenkinta buvau, maniau, kaip gražu, kaip faina. Tačiau netrukus pamačiau visai kitą šeimininkės veidą.
Pas ją nelegaliai dirbau aukle. Buvome susitarusios, kad kol ji dirba, aš prižiūriu jos vaikus, daugiau nieko nedarau. Po kelių savaičių ji man pradėjo priekaištauti, kodėl kambarių netvarkau, kodėl jos lovos nepakloju. Likau apšalusi, aš jos paprašiau daugiau mokėti ir viską padarysiu. Ji tik pradėjo juoktis.
Ten susiradau vaikiną, kuris taip pat buvo romų tautybės. Šeimininkė su juo prašė nesusitikinėti. Sakė, kad jis – blogas žmogus ir ne man skirtas.
Prikalbėjo daug apie jį, o aš susitikusi jam viską papasakojau. Nesitikėjau, kad jis viską pasakys šeimininkės vyrui. Na, ir prasidėjo – grįžęs namo pradėjo ant jos rėkauti, ji – ant manęs.
Kai šeimininkė užlipo į viršų, vyras man pasakė nieko jai nepasakoti ir neklausyti, ką ji šneka. Jis apsirengė ir išvyko į vakarėlį, aš nuėjau lovos pasikloti. Atėjusi į mano kambarį moteris pasakė susirinkti daiktus ir dingti iš čia. Aš į ašaras, pinigų neturiu, niekur neiti negaliu. Guliu ir verkiu.
Parašiau pažįstamam draugui, kuris padovanojo kelionei pinigėlių. Tą pačią minutę užsisakiau mikriuką ir po poros valandų išvykau. Palikau tuos namus, po paros jau buvau Kaune. Pagaliau namai, pagaliau...
Pametė galvą dėl romo
Į Lietuvą grįžęs mano romų tautybės vaikinas pasiūlė gyventi kartu pas jo mamą, aš sutikau. Mečiau mokslus, pradėjau gyventi su juo, bet pasaka truko neilgai.
Tuo metu man buvo 17 metų. Pradėjau ten šeimininkauti, valgyti gaminti ir kambarius tvarkyti. Jis buvo mano pirmasis vyras, pamečiau dėl jo galvą.
Tačiau buvau negerbiama, nesuprasta, neįvertinta. Mano sutvarkytus kambarius jis išversdavo, nevalgydavo mano pagamintų patiekalų. Turėdavau klausyti jo mamos ir sesers priekaištų, kad kažką blogai darau. Bet ji nenorėjo suprasti, kad manęs iki tol niekas nemokė šeiminio gyvenimo.
Palikau jį, nebeištvėriau tokio pažeminimo.“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
