Jaučia ryšį
Kaip jau rašiau pirmoje dalyje, nepykau ant mamos, kad ji paliko mane dar visai mažą seneliams, kurie ir užaugino. Liko tik nedidelė nuoskauda. Dabar pati esu mama, auginanti paauglę dukrą.
Lankydama mamos kapą bandau priversti save jai atleisti. Bet tas nesugebėjimas atleisti reiškia, kad mamos man trūko ne tik vaikystėje, bet ir dabar. Tarp mūsų buvo nutrauktas mamos ir dukros ryšys, bet jį labai stengiuosi sustiprinti. Nepaisant to, kad mama jau mirusi.
Draugės pažeminimas
Noriu grįžti į savo paauglystės metus. Kaip jau rašiau, mane augino seneliai. Prisipažinsiu, jie mane labai lepino, bet taip pat mokė ir savarankiškumo. Pavyzdžiui, būdama šeštoje klasėje ant mokyklinės uniformos jau pati mokėdavau prisisiūti baltas apykakles ir rankogalius.
Buvau uoli mokinė iki tol, kol neatėjo paauglystė. Sunkumai prasidėjo apie 15-tus metus. Buvau klasės siela, mokėjau „skaldyti“ anekdotus, buvau ryžtinga. Tačiau kartą kivirčas su geriausia klasės drauge pakeitė mane.
Mes smarkiai susipykome. Ji kažkokiu būdu mokytojos stalčiuje rado mano globėjų popierius. Ten buvo parašyta, kad mane augino seneliai, nes mama atsisakė. Ji apie tai paskelbė visai mokyklai. Suaugęs žmogus tai priimtų kaip faktą, bet nelengvame paauglystės amžiuje man tai buvo didelis šokas. Labai išsigandau, kad mane visi atstums.
Nors klasiokai tai seniai žinojo ir niekam netrukdė su manim bendrauti. Kodėl mane taip paveikè, nežinau. Kai dabar atsigręžiu atgal, manau, kad draugė tiesiog užmynė ant skaudžiausios žaizdos.
Prireikė psichiatro
Po šio įvykio susirgau gripu, o grįžusi tapau labai nervuota, į bet kokias pastabas atsikirsdavau atsikalbinėjimais. Tarp manęs ir aplinkinių tvyrojo labai didelė įtampa, klasėje su visais susipykau.
Man paskyrė psichiatrą, Už reabilitaciją esu labai dėkinga gydytojams ir artimiesiems, kad man buvo laiku suteikta pagalba. Baigiau mokyklą, studijavau aukštąjį mokslą, įgijau tris profesijas.
Ačiū Dievui, aš pasveikau. Nereikėjo savęs taip bausti, užsidaryti savyje ir kęsti savo vidinį skausmą vienai, nusisukti nuo draugų, kurie norėjo palaikyti.
Svarbiausia laiku suprasti, kad nereikia stovėti vietoje, reikia kabintis į gyvenimą visais įmanomais būdais, jei reikia, kartais ir perlipti per save. Nors ir mažais žingsneliais, bet visada judėti į priekį.
Pakartojo tą pačią istoriją
Tačiau mano draugės pašaipos sugrįžo bumerangu. Klasiokė pakartojo mano mamos kelią... Tik mane seneliai augino iš savo lėšų, o ji savo vaiką paliko tėvams ir išvažiavo į užsenį, iš kur siųsdavo pinigus dukros išlaikymui.
Manau, pinigai šiais likais reikalingi, bet mamos meilės tai neatstos. Visi įvykiai gyvenime vyksta ne šiaip sau. Dabar jos suaugusi dukra gyvena uostamiestyje, o ji iki šiol yra užsienyje. Berods, dirba direktore...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
