Prieš dvi savaites teko dalyvauti Ukmergės apylinkėse organizuotai rengiamuose karo žaidimuose, kur bene 200 vyrų pasidalinę į tris būrius šturmavo proskynoje įrengtą kulkosvaidžio lizdą.
Buvo labai įdomu patirti sėlinimą tarp medžių, momentinį kritimą išgirdus šakos tarkštelėjimą, šliaužimą grioviais, per skruzdėlynus.
Pamatyti, kaip būrys vyrų kritinėje situacijoje ieško sprendimų, kaip išryškėja lyderiai, kaip kiti klauso komandų. Mintyse natūraliai modeliuoji situaciją, kaip būtų, jeigu būtų.
Tokių žaidimų visuomenei galėtų ir turėtų būti daugiau. Ne visi yra ir gali būti šauliais, priklausyti karių savanorių organizacijoms.
Kovinių situacijų imitacija padeda suprasti, kaip reikėtų elgtis išorinės agresijos atveju.
Tačiau. Tarp 200 vyrų, miške žaidžiančių karą, teko pamatyti rusiškai kalbančių kovos grupių.
Jie bendravo tik tarpusavyje, buvo labai preciziškai ekipuoti, rankose turėjo ne žaislinius šautuvus, o tikrus ginklus, perdarytus į šaudančius plastikiniais „šratukais“.
Žinoma, jie Lietuvos Respublikos piliečiai, turėtų būti lojalūs mūsų šaliai, turėtų ginti agresijos atveju. Juk negalima abejoti jų lojalumu.
Tačiau man natūraliai kilo klausimas, kam ruošiasi kai kurie mūsų šalies vyrai?
O jeigu ne? O jeigu tos kovos grupės susiformavo iš Rusijos propagandinius kanalus žiūrinčių mūsų šalies gyventojų. Kas yra jų galvose?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
