Iš Lietuvos skridau su persėdimu Paryžiaus oro uoste (plius-minus 3 valandos).
Sėdynių eilėje prie manęs atsisėdo jaunatviška moteris su 9-11 metų dukra, jos vyko į Disneilendą. Mergaitei - pirmas skrydis lėktuvu , ji sukoncentravusi visą savo dėmesį žiūri pro langelį. Nors ir drovi, nekalbi, ji tylėdama perteikia nuostabos, naujovės jausmą su trupinėliu baimės. Mama - visiška priešingybė, komunikabili pleputė .
Dialogas smagus, moteris daug keliavusi, yra apie ką šnekučiuotis, tylos momentams nėra laiko kada įsiterpti. Linksmai šuoliuojant nuo vienos temos prie kitos, paliečiam „slidžią“ temą .
Ji gyvena nedideliame Lietuvos mieste. Prieš kelias savaites dukra grįžusi iš būrelio pasipasakojo, kad vienas struktūros darbuotojas prie jos „kitaip“ kabinėjasi. Ji paprašė smulkiai išdėstyti, ką reiškia tas „kitaip“. Dukra su ašaromis akyse apibūdino, jog suaugęs vyras, kai tik nutaiko progą, ją „netyčia“ liečia, vieną kartą perbraukia su ranka per užpakalį, kitą kartą „netyčia“ perbraukia per krūtinės zoną.
Mama atskleidė, jog yra visiškai liberalių pažiūrų, bet vienintelis dalykas, ją verčiantis tapti žvėrimi - neteisingumas vaikų atžvilgiu. Ji pasakojo, kad išklausiusi mergaitę pasijuto, lyg vienu metu būtų pervėrę milijonas durklų su skirtingais jausmais: pyktis, bejėgiškumas, nesaugumas, baimė, pagieža, įtūžis, trapumas, skausmas, skausmas, skausmas - visiškas sąmyšis.
Lyg gavusi elektrošoką moteris išlaukė ilgiausią gyvenime bemiegę naktį rytojaus . Pirmiausia prisistatė pas dukros užsiėmimų vadovę. Vadovė - nieko nežinojo.
Po to - tiesiai pas struktūros direktorių, kurio paprašė pakviesti ir inkriminuotą darbuotoją. Direktoriaus reakcija - apatiška, galbūt pokalbis apie rudenį nuo medžių krentančius lapus būtų labiau sudominęs. Darbuotojas - „nenorėjau , netyčia“... Mama sugebėjo išpešti iš direktoriaus pažadą, jog vyras nebegalės turėti jokio kontakto su vaikais.
Ji prisipažino, kad po tokio įvykio gyvena su baimės jausmu, užpuolė paranojos ne tik dėl dukros, bet ir dėl kitų vaikų. Nerimas, nerimas, nerimas.
Pakeliui į oro uostą moteris sulaukė vadovės skambučio. Pokalbio turinys jau ir taip kritišką situaciją nupiešė dar tamsesnėmis spalvomis. Pasak vadovės, direktorius jai liepė išeiti iš darbo, nes nesugebėjo išmokyti vaikų laikyti liežuvio už dantų .
„Žymusis“ darbininkas nebuvo nutolintas nuo vaikų, o perkeltas dirbti į kitą struktūrą, kuriai vadovauja tas pats direktorius, tik joje lankosi mažesnio amžiaus vaikai . Pasak vadovės, tie asmenys jaučiasi neliečiami, nes artimai susiję su ministerija .
Mama prisipažino visada kovojanti už teisybę, bet būtent šioje situacijoje yra pasimetusi, bijanti dėl savo dukros ramybės ir gerbūvio, bijo viešumo, kuris gali dar labiau traumuoti dukrą. Abejojo, ar kreipimasis į institucijas sulauks pozityvaus atsako. Karingo būdo moteris suklupusi ant bejėgiškumo slenksčio .
Lėktuvas nusileido, išsiskiriant palinkėjau priimti teisingiausią sprendimą ir nesiliauti kovoti už teisybę.
Įdomu, kiek tokių nutylėtų istorijų leidžia netrukdomai traumuoti vaikus?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
