Tai – pakankamai dažnas šių dienų atsakomybės nusikratymas, nes pasakydamas „neturiu laiko“ jis tampa tarsi neliečiamu.
Mama, paskambinusi sūnui telefonu, išgirdusi „ne dabar, neturiu laiko“ baigs pokalbį ir lauks iš sūnaus skambučio. Sulauks... Po savaitės kitos, arba kai jam prireiks ko nors.
Darbe kolegos paklausus, ar peržiūrėjo siųstą laišką, jis atsakys: „nebuvo kada“, ir viskas, klausimų daugiau nekyla, lieka tik laukimas.
Arba, jeigu kažkas nepavyko, juk yra paprasčiau pasakyti „neturėjau laiko“, negu aiškinti, kad nepavyko, kad susiklostė ne taip, kaip planuota. Juk jeigu aiškins, kad nepavyko, dar ir kitų akyse pasirodys „per prastas“, nes juk „susifeilino“, todėl nenorėdamas atskleisti kas įvyko jis pasakys „neturėjau laiko, nebandžiau dar“.
Tačiau ar tikrai taip neturime laiko?
Užimtumas? Prioritetų sudėliojimas? Tingėjimas? Bendraujant su žmonėmis įvairiose aplinkose galėčiau „neturiu laiko“ suskirstyti į kelias grupes žmones, kurie labiausiai neturi laiko.
Vienas iš žmonių tipų – tai tokie, kurie dirba ne visai svarbų ar labai atsakingą darbą, tačiau retai turi laiko. O laiko turi retai todėl, kad savo turimą laiką išnaudoja labai neproduktyviai. Dažniausiai paskambinus žmogui jis pasakys, kaip stipriai spaudžia darbai ir kaip nieko nespėja, tačiau tą žmogų visada pamatysi „online“ ir jis bus pirmasis, kuris atrašys į žinutę socialiniuose tinkluose, žinos visus naujienų portalų straipsnius ir kas vyksta šou pasaulyje. Juk tikrai aktualu yra žinoti kokia „žvaigždė“ ką apsirengė, kur apsilankė, taip? Dar kokį trečdalį viso savo laiko jis skirs apmąstymams, kaip jis nieko nespėja. Trumpiau tariant, tai savo gyvenimo ir užimtumo filosofas, kuris daugiau galvoja apie tai, kad yra kažkas negerai, bet veiksmų jokių nesiims. Ai, ir jis yra tas, kuris apie kitus žino daugiausia, nes pastoviai „scrollina“ ir viską žino, kas ką nuveikė ar buvo.
Dar yra žmonės kurie niekada nieko nespėja, bet yra visada užimti, ar tai diena, ar naktis. Tie žmonės nedirba 24/7, ir net ne standartinį laiką 8–17 h. Jie turi savo veiklą, savo versliuką, tačiau paklausus, ką konkrečiai veikia, kalba pasisuka apie ateitį, o ne dabartį. O bet kuriuo paros metu paskambinus ir paklausus, ką šiuo metu veikia, jis pasakys, kad yra užimtas, bet konkrečiai negalės įvardinti kuo. Jis turi susikūręs savo veiklos iliuziją, į kurią yra puikiai įsijautęs. Misteris X irgi toks buvo. Daug darbo, visada užimtas, daug susitikimų, daug planų į ateitį, bet nieko konkretaus ir jokių matomų rezultatų.
Dar viena grupė yra dirbantys standartines valandas ir lyg ir turintys laisvą laiką vakare. Tačiau jie jo niekada neturi. Kodėl? Jie grindžia tuo, kad buvo sunki darbo diena, kad yra labai daug darbų grįžus namie. Ir taip kasdien, visomis darbo dienomis. Tokie žmonės, jei darbe ir būna produktyvūs, po darbo namie tiesiog tingi. Žiuri televizorių, pasileidę „Youtube“ žiūri ką nors jiems įdomaus arba „chattina“ su tais pačiais, kuriems neturėjo laiko susitikti. Maigyti klaviatūrą arba tapšnoti išmaniojo ekraną yra paprasčiau bei reikalauja mažiau pastangų. „Neturiu laiko“ patampa jų pastangų rodikliu. Tačiau matydami, kad aplinkiniai tuo metu veikia kažką įdomaus arba siekia savo užsibrėžtų tikslų, į juos žiūri pavydžiai.
Na, ir paskutinė grupė, kurią išskirčiau – tai nuolat miego norintys žmonės. Jiems visada trūksta miego. Bet ne todėl, kad iš tikrųjų trūksta, o todėl, kad jie gyvena savoje iliuzijoje, kur įsivaizduoja, kad labai persidirba, ir visą savo likusį laiką skiria miegui. O darbe jų paklausus, ko norėtų, atsakymas butų apie tai, kaip nėra kada išsimiegoti.
Paradoksalu, tačiau sėkmingas, daug veiklų (ar didelę įmonę, ar tiesiog daug laisvalaikio hobių) turintis žmogus greičiausiai turės daugiau laiko nei tas, kuris darbo atžvilgiu atsakomybių turi mažiau. Žmonėms trūksta planavimo. Sėkmingas žmogus atsikels anksti ir susiplanuos savo dieną, o ne svajos apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Jis gyvena realybe, o ne savo pasąmonėje susikurtomis iliuzijomis ir todėl laiką išnaudoja produktyviai. Visa esmė yra ne pačiame laiko kiekyje, o jo panaudojime. Visi mes laiko turime vienodai, 24 valandos per parą, tačiau vieni neapsikraudami svajoja, kas būtų, jeigu turėtų kitas aplinkybes, kitus resursus, o kiti veikia bei daro. Steve'as Jobsas turėjo lygiai tiek pat laiko per parą, kiek ir mes visi. Rezultatą visi matome, ir čia nėra jokios sėkmės, tai yra darbas.
Žinoma, yra ir nemažai žmonių kurie turi laiko. Tačiau tokie žmonės dažniausiai turi ir daugiau veiklų. Jie dirba daugiau, bet ir spėja daugiau. Ir tokie žmonės mane žavi. Su tokiais žmonėmis yra įdomu, jie turi ką pasakyti ir niekada neieško pasiteisinimų. Su jais bendraujant galima atrasti naujų dalykų, pasisemti minčių, įgauti motyvacijos, jie paskatins ir pasakys „bandyk, nesustok“.
Frazė „Aš užimtas“, kai iš tiesų nesi, neparodo jokios tavo svarbos, nebent tik pakankamai aukštą savo paties įvertinimą, t.y ego. O jei nuolat sakai žmogui „Aš užimtas, kitą kartą“, tiesiog nebesiteisink ir pasakyk atvirai, kad jis nėra tavo prioritetas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
