Kai tik nuvažiuoju aplankyti savo vyresniosios sesers tuoj prasideda ašarojimas kaip Lietuvoje sunku gyventi. Po baisėjimosi kainomis prasideda kalba apie mažus atlyginimus ir pensijas. Paklausia ar žadu grįžti. Pasakau, kad tikrai ne. Norvegijoje susikūriau šeimą ir gyvenimą, esu laiminga. Baigiasi šitie pokalbiai visada vienodai. Sesuo pareiškia, kad Lietuvai tikrai šakės, nes „visi jauni išvažiuoja, tuoj nebus kam dirba, tai kukuosim senatvėj be pensijos.“
Paskui sesuo nutaiso kankinės veidą ir būtinai prideda, kad senstančių tėvukų karšinimas guls ant jos pečių. Kartais dar papriekaištauja, kad labai pabrango odontologų paslaugos ir dėl to kalti būtent emigrantai, kurie sulekia čia taisytis dantų ir moka tiek, kiek likusiems Lietuvoj ne pagal kišenę. Būna, dėl to paties pamini ir kitus gydytojus.
Pernai buvom atvažiavę visa šeima. Aš, vyras ir mūsų mergaitės. Tada seseriai ir tetai užkliuvo tai, kad mano dukros nelabai gerai kalba lietuviškai. Ir dabar man tai vis primena. Sesuo vis padūsauja, kad ir lietuvių kalba tuoj išnyks, nes visi išvažiuoja, vaikai pamiršta gimtąją kalbą, tuoj liks tik vienas kitas žmogus kuris kalba lietuviškai.
Žodžiu, vis bandoma man priminti, kad esu kažką skolinga Lietuvai ir visiems likusiems Lietuvoje.
Gal ir priimčiau šituos nepelnytus priekaištus lengviau, nesidėčiau jų į giliai širdį, jei ne mano išvykimo istorija.
Tokių kaip tu už durų – šimtai
Baigusi mokslus aš buvau karštai pasiryžusi likti Lietuvoje ir kurtis gyvenimą čia, bet... manęs niekam nereikėjo. Iš pradžių vargau kol susiradau darbą, nes užsispyriau dirbti pagal specialybę... Kiekvienas, kam teko Lietuvoje vaikščioti į darbo pokalbius, žino koks tai būna pažeminimas. Reikalavimai iki debesų, praktiškai tave nori padaryti atsakingu už viską, atlyginimą siūlo minimalų, o jei pasakai – esu verta daugiau, susuka tokius snukius, lyg bandytum savo darbdavius apiplėšti vidury baltos dienos. Ar stebisi, kad sulaukusi dvidešimt kelerių ateini ieškotis darbo ir neturi trisdešimties metų darbo patirties. Ar darbdavio reikalavimai neaiškūs, paklausus apie būsimą atlyginimą išgirsti tik mykimą, atseit valstybinio lygio paslaptis. Ir visur, kiekviename pokalbyje, jaučiausi esanti antrarūšė. Nuo pirmos minutės duodavo suprasti – tu esi niekas.
Aš viską ištvėriau ir pagaliau radau darbą, kurio troškau. Galvojau, dabar viskas bus gerai. Ištversiu, įsikabinsiu ir juodu darbu pasieksiu viską, juk esu užsispyrusi ir tikrai darbšti. Buvau jauna ir naivi. Darbo krūvis buvo milžiniškas, pinigai neadekvačiai maži. Negana to, darbe jaučiau nuolatinę įtampą. Nebuvo dienos, kad vienaip ar kitaip nebūčiau pažeminta, įminta į purvą. Viršininkė žvelgė į darbuotojas su neslepiama panieka, iš aukšto. Kiekvieną dieną nepamiršdavo priminti, kad turim būti dėkingi, kad išvis radom darbą, o jei sugalvosim kelti bangas, nieko nepasieksim apart atleidimo. Nes „už durų tokių kaip jūs stovi šimtai“.
Privertė išeiti savo noru
Minimumas atlyginimo į rankas, kita dalis „vokelyje“. Jei pabandai pareikšti pretenzijas, kad tai juk atsilieps ligos, motinystės pašalpoms ir būsimai pensijai, kitą mėnesį vokelio gali ir negauti, nes neva blogai dirbai.
Pradirbau tokiomis sąlygomis daugiau nei du metus, o tada atsitiko bėda – žiemą paslydau gatvėje ir man lūžo blauzdikaulis ir trūko raiščiai. Turėjau imti nedarbingumą, nors šiaip visas ligas sirgdavau už darbo stalo. Darbdaviai nepripažino, kad darbuotojas gali susirgti. Ne kartą esu ėjusi į darbą su aukšta temperatūra, prisirijusi vaistų.
Vėliau pasidarė visai prastai. Kadangi oficialiai dirbau už minimumą, vos užtekdavo pinigų maistui. Kad išgyvenčiau kol gydausi teko skolintis pinigų iš visų, kas tik sutikdavo man padėti. Atidavus labiausiai degančias skolas pinigų nelikdavo net pavalgyti.
Negana to, gavau skambutį iš darbo, kad mums teks atsisveikinti. Beje, mano pačios noru. Draskytis ir ieškoti teisybės, kreiptis į darbo inspekciją nepatartina. Kitaip pateksiu į „juodąjį sąrašą“ ir apie darbą Lietuvoje išvis galėsiu tik pasvajoti. Manęs net į darbo pokalbius nekvies. O juk už durų stovi šimtai tokių kaip aš.
Iš pradžių nepasidaviau, bet paskui neištvėrusi atvirų grasinimų nuvažiavau ir su ašaromis akyse pasirašiau prašymą. Atsidūriau praktiškai padėtyje be išeities. Skolos augo kaip ant mielių, o gyventi neturėjau iš ko.
Nepanoro vergauti seseriai
Tada kreipiausi pagalbos į seserį. Tuo metu ji jau buvo „susitvarkiusi“ gyvenimą, ištekėjo už verslininko ir turėjo pinigų. Finansinės problemos jai neegzistavo, todėl į mane ji žvelgė su panieka, kaip į nevykėlę. Ji sutiko man padėti. Paskolinti tam tikrą sumą... su procentais ir atidirbti jos vyro firmoje, bet be atlyginimo.
Būčiau sutikusi ir su tuo, jei ne draugė, kuri kaip tik ruošėsi važiuoti uždarbiauti į Norvegiją. Ten tuo metu gyveno jos vaikinas. Pakvietė ir mane. Neilgai dvejojusi sutikau. Man taip pasirodė teisingiau, nei imti paskolą iš sesers.
Pasakiau seseriai apie tai. Rėžė į akis – nori, tai važiuok, o jos vyras pridėjo: „Lietuva be tokių kaip tu neprapuls. Tavęs čia niekam nereikia“.
Nuvažiavus į Norvegiją mane visų pirma pribloškė požiūris į mane, kaip į žmogų. Nors pradėjau nuo pačių paprasčiausių, juodų darbų (tvarkiau namus ir dirbau pas ūkininkus), jutau pagarbą, nors ir esu kitatautė. Žmonės, kurie daug turtingesni ir daug daugiau pasiekę už mano buvusią viršininkę ar sėkmingai ištekėjusią seserį, nežiūrėjo į mane kaip į atlieką. Tik tada supratau kaip atrodo sveiki santykiai tarp darbdavio ir darbuotojų.
Nors pradėjusi nuo paties dugno supratau dar vieną dalyką – jei labai nori ir stengiesi, šioje šalyje gali užsitikrinti sau žmogišką gyvenimą. Būtent tuo metu susitikau savo būsimą vyrą, kuris turėjo nedidelę statybos firmą. Įsimylėjom, susituokėm ir nusprendėm likti ten, kur mums gerai.
Per tą laiką sesuo išsiskyrė su turtingu vyru ir liko ant ledo. Teko jai pačiai pereiti tuos pačius pragaro kelius, kuriuos perėjau aš. Nors kviečiau ją pas mus ne kartą, ji nesutiko atvažiuoti, o dabar grįžus vis bando man įteigti, kad esu praktiškai išdavikė, palikusi gimtąjį kraštą likimo valiai.
Bet aš nesijaučiu niekam nieko skolinga. Tai, ką pasiekiau, pasiekiau sunkiu darbu. Pradėjusi savarankišką gyvenimą aš tikrai norėjau gyventi Lietuvoje. Galima sakyti, nepalikau savo šalies, o buvau iš jos išguita, nes tokių kaip aš „šimtai stovi už durų“.
Tai kam dabar tos ašaros ir priekaištai, kad mes išvykome? Kam ašaros, kad nėra kam dirbti, nebus kam uždirbti pensijas ir panašiai?
Reikėjo apie tai galvoti anksčiau, kai norėjome likti, kai verkėme keldami sparnus. O ne tada kai pamatėme – galima gyventi be pažeminimo ir įtampos. Yra vietų, kur jautiesi ne skuduru, ne atlieka, o žmogumi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
