Turiu draugę, jai nelabai pasisekė su buvusiuoju. Sugyveno jie dukterį, bet tas vyras ją paliko. Mano draugė labai dėl jo kankinosi, vis tikėjosi susigrąžinti.
Po kurio laiko jos gyvenime atsirado kitas vyras. Labai geras ir darbštus žmogus, pavadinsiu jį Gintaru. Apsigyveno kartu, suremontavo butą. Bet mano draugė jo nemylėjo, netraukė širdis, ir tiek. Pati kartą prisipažino, nors ir be to matėsi.
Ir štai ji pastojo. Gimė berniukas. Po poros metų su Gintaru mano draugė visgi išsiskyrė, tačiau jis ir toliau rūpinasi vaiku, kurį laiko savu. Remia pinigais, atiduodamas pusę savo uždirbamos algos, pasiima vaiką savaitgaliais, leidžia su juo kartu laiką.
Visa esmė, kad tas vaikas nėra Gintaro – visi seni mano draugės pažįstami tą žino, nes tai akivaizdu. Jis – visiška jos buvusiojo kopija. Tokios pat akys, plaukai. O į Gintarą – jokio išorinio panašumo. Tačia visi tylime, nenorime kištis.
Bet galbūt blogai, kad nesikišame ir leidžiame Gintarui gyventi iliuzijose? Galbūt jis, būdamas įsitikinęs, kad jau turi sūnų, niekada nebesukurs šeimos ir nebesusilauks savo paties vaiko? Ar sąžininga tylėti matant, kad tas doras ir teisingas žmogus atiduoda sunkiai uždirbtus pinigus, manydamas, kad remia savo vaiką?
Labai nemalonu visa tai stebėti. Bet kaip teisingai pasielgti – nežinau.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
