Ne tik dėl programos apimties, bet ir dėl nenuspėjamų rezultatų. Pastarieji ir vėl paribyje paliko dalį stiprių gimnazistų. Arba atvirkščiai, autsaiderius, anot jų mokytojų, iškėlė į nepelnytas aukštumas.
„Nesitikėjau“, tai bene dažniausias šio egzamino komentaras. Kas gi galėtų lemti tokias vertinimo sūpuokles?
Niekam ne paslaptis, kad samprotavimo rašinį dažniausiai renkasi silpnesnieji mokiniai. Pirma, būtina remtis tik vienu autoriumi.
Antra, jos abstraktesnės. Trečia, gali rašyti publicistiniu stiliumi ir vartoti daug klišių. Pavyzdžiui, jei rašai apie meilę, visada, jaunimo žargonu sakant, sueis „meilė buvo svarbi visais laikais“, jei apie gamtą – „gamta buvo svarbi visais laikais“.
Ketvirta, didesnė tikimybė atitikti vertinimo trafaretą. Sakysim, šių metų tema „Kas žmogui teikia ramybę?“. Autoriai pasirinkti: A. Baranauskas, J. Tumas – Vaižgantas, J. Aistis. Nereikia būti skaičiusiam šių rašytojų, kad susivoktum vieną pastraipą sukurti apie tai, kad „Anykščių šilelio“ žmogus ramybę randa gamtoje.
Arba parašyti apie Vaižganto Mykoliuką kaip darboholiką. Sudėtingiau pasiremti tik J. Aisčio kūryba. Čia jau vien pasėdėjimo mokykloje nepakanka. Reikia būti įgudusiam pamokose ne tik žaisti telefonu, bet ir tekstu. Būtent dėl to ir literatūriniam argumentavimui šiais metais dažniausiai buvo pasirenkami tik pirmieji du kūrėjai.
Gali kilti klausimas, kodėl atsiranda mokinių, rašančių literatūrines temas, kur 80 procentų darbo turi sudaryti rėmimasis literatūra. Tai yra sunkesnis, bet įdomesnis kelias ir atsiranda jaunuolių, kurie kelia sau didesnius reikalavimus ir nori įrodyti, kad jie geba analizuoti literatūrą, geba rašyti moksliniu stiliumi, kas yra tikrai ganėtinai sunku.
Be to, padėtį apsunkina ir tai, kad literatūrinės temos ne tik labai siauros, bet ir visiškai jaunam žmogui neaktualios. Nenuostabu, jog dažniausiai įveikti literatūrinį rašinį jie apsisprendžia gerokai iki egzamino ir nuosekliai dirba ne vienerius metus jam ruošdamiesi.
Taigi, viena iš priežasčių, kodėl itin skiriasi metiniai ir valstybinio egzamino abiturientų vertinimai, yra didesnę laisvę kandidatui suteikiančios samprotavimo rašinių temos. Paprastai sakant, lengvesnės. Tie, kurie tai supranta ir nemėgsta sau kelti pernelyg didelių iššūkių, laimi.
Kita neprognozuojamų rezultatų priežastis galėtų būti moksleivių kūrybiškumas, savarankiškas mąstymas. Nepaisant to, kad dvylika metų žmogus buvo dresuojamas atitikti standartą, streso būsenoje jis gali prarasti gebėjimą suvaldyti ne tik savo mintis, bet ir amžiną kūrybos poreikį.
Vėlgi, pasiremkime viena šių metų literatūrinio rašinio tema. Jos raktiniai žodžiai buvo „Paribio žmogus“. Tai programoje neapibrėžtas junginys, tad ir jo supratimas galėjo pakankamai varijuoti. Paribys juk gali būti ne tik visuomenės, bet ir įstatymo ar moralės.
Natūralu, kad dalis abiturientų, pasirinkusių šią temą, paribio žmogų interpretavo ne tik kaip visuomenės atstumtąjį (J. Biliūno Juozapota, ubagas ar prostitutė), bet ir kaip moraliai degradavusį asmenį. Populiariausias pavyzdys – J. Savickio novelės Dalba, nuskandinęs jam gyvybę išgelbėjusį šunį. Čia verta NEC atsiprašyti, nes šiek tiek bus lendama į vertinimo užkulisius, kurie šiaip griežtai saugomi.
Reikia pripažinti, informacija buvo nutekinta ir sunku ja nepasinaudoti. Taigi VBE vertintojams įvadinio seminaro metu Dalba buvo pateiktas kaip netinkamas pavyzdys, su šio rašinio tema neturintis nieko bendra. Juk paribio žmogumi negali būti tas, pas kurį pietauja kunigas ir kurio žmona į stalą neša garuojantį kumpį. Išvertus į šių laikų kalbą, jei draugauji su žvaigžde ir esi turtingas, moralė nebūtina.
Nors, žinoma, turėtų būti kaip ir atvirkščiai. Paribio zonos ir visuomenės pasmerkimo turėtų sulaukti amoralūs žmonės. Deja, taip galvoti ir taip perskaityti J. Savickį, jo ironiją ir sarkazmą mūsų vaikams leista nebuvo. Taigi Dalba nuskandino ne tik šunį. Nuskandino ir dalį mūsų abiturientų. Kai kuriuos jų net pavertė paribio žmonėmis.
Teko girdėti pasakojimų, kad kai kurios vertintojos verkė, kad per tą Dalbą tenka sumalti itin raštingus, apsiskaičius ir mąstančius vaikus. Vaikus, kurių mintys tiesiog plaukia viena iš kitos ir akivaizdžiai matosi, kad šie mokiniai yra vieni geriausių. Taip, verkia vertintojai, verkia vaikai. Tą pas mus moka visi. Konkrečiam veiksmui, deja, drąsos vis dar neužtenka.
Tiesa, įvadiniame seminare, skirtame vertintojams, tokie darbai parodomi. Vaizdžiai sakant, per stiklą. Tai yra išsinešti su savimi jų neleidžiama. Vėlgi kad nenutekėtų informacija. Žodžiu, paribio lituanistams iš tikrųjų vis dar neleista pamatyti skirtingų lygių rašinių, taip pat nėra ŠMM patvirtintų rašinio mokymo metodikų. Tai reiškia, aklas aklą veda.
Turbūt ir dėl to dažnas mokytojas dirba dėstytoju. Išdėsto programą, o rašinio technika lieka pačių mokinių reikalu. Be abejo, ir korepetitorių. Aišku, mokyti rašyti rašinį, nelieka laiko ir dėl pernelyg didelės programos apimties. Kita vertus, kam to reikia.
Abiturientai jau seniai juokauja, išmok rašyti, kaip tau niekad gyvenime nereikės, ir 10 tūkstančių eurų tavo. Tai maždaug vidutinė studijų kaina Lietuvos universitetuose. O gal toks valstybinis lietuvių kalbos egzaminas iš tiesų turi tikslą kompensuoti žalą? Žalą, atsirandančią dėl ribotos mokymo turinio panaudos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
