Nauja šeima ir namai
Mums jau buvo ne po aštuoniolika metų. Man – dvidešimt treji, jam – dvidešimt šešeri. Su juo jaučiausi taip, tarytum jis būtų man skirta antra sielos puselė.
Tiesa, mūsų pomėgiai gerokai skyrėsi, tačiau visiškai sutapo interesai, vertybės, požiūris į gyvenimą, šeimą. Abu esame pakankamai ramūs, nemėgstame didelių kompanijų, tad taip buvo gera leisti laiką dviese. Gana greitai vienas prie kito prisirišome ir ėmėme rimtai draugauti.
Jo mama turėjo didelį namą miesto pakrašty, savo tėvų palikimą. Su vyru ji išsiskyrusi, taip pat augina paauglę dukrą. Supratau, kad jai reikalingos vyriškos rankos ir finansinė parama – vis dėlto ir žolę pjauti, ir malkas kapoti, ir kitus vyriškus darbus atlikti, taip pat išlaikyti namą ir auginti dukrą sunkiai dirbant tikrai nėra lengva, o kur dar buities darbai.
Jo mama mane priėmė išties šiltai – buvo maloni, domėjosi manimi. Net nepastebėjau, kaip ėmiau pas juos praleisti vis daugiau laiko. Ėmiau ten nakvoti, kartu tvarkytis, gaminti maistą. Buvo smagu, dažnai kartu leisdavome vakarus – tai pasivaikščioti eidavome, tai filmą pažiūrėdavome. Tačiau mano vyras (tada dar vaikinas) laimingas nebuvo.
Neišleido į svečius
Aš per tą laimę praleidau viską pro akis, o mano vyras manęs klausdavo: „Negi tu nepastebi?“. Jo mama nuolat stengdavosi mus kontroliuoti. Kontrolė vykdavo arba neva gyvenimiškais patarimais, arba kokiais nors prašymais.
Tik kažką sugalvodavome veikti – ji mums imdavo siūlyti protingas alternatyvas, kurios baigdavosi tuo, kad arba mes grįždavome namo labai anksti, arba apskritai niekur neidavom. Arba prigalvodavo kokių nors darbų, pavyzdžiui, kad būtinai reikia parvežti sesę iš draugės (nors važiuoja viešasis transportas), padėti pasidaryti valgyti, nors jai jau buvo 15 metų.
Tačiau po vieno incidento mano nuomonė po truputį ėmė keistis. Praėjus pusei metų nuo mūsų draugystės pirmą kartą kartu nakvojome ne jo namuose (pas mane nenakvodavome, nes kambariu dalinausi su seserimi).
Ėjome pas draugus pasisėdėti. Ir ką jūs galvojate? Apaksite – jo mama neišleido. Neišleido savo dvidešimt šešerių metų sūnaus nakvoti kituose namuose.
Ji sakė: „Tavo mergina gali nakvoti kur nori, bet tau tikrai reikia pailsėti. Tu visą savaitę taip sunkiai dirbai, o šiandien penktadienis. Juk ryt gal kur nors važiuosim, turi būti pailsėjęs. Nebent važiuokit dabar ir grįžkit kokią dvyliktą“.
Mano vyras mamą gerbė, niekada jai nepriešgyniavo, bet tąkart, aišku, jos neklausė. Išėjome ir tiek.
Po to įvykio aš bandžiau su jo mama kalbėtis. Ji anksčiau atrodė supratinga. Bet tai buvo tik apgaulė.
Suplanavo gyvenimą
Pamačiau, kad jeigu kažkas vykdavo ne pagal jos planą, ji pasiusdavo. Ėmė sakyti, kad aš vargšelį varginu, kad jam reikia pailsėti, kad namuose poilsis nepakeičiamas. Vaikinui ir sakydavau: „Kodėl tu su ja nepasikalbi? Kodėl tada bent savęs neapgini?“
Tikrai geras vyras – iškart perėmė visus tuos vyriškus darbus pasakęs, kad sūnus dabar turi žiūrėti savo gyvenimo, o ne mamos ir sesers. Ir tada pagalvojau, kad tai kaip dovana iš dangaus – buvome tiesiog pririšti prie jo mamos, negalėjome jos vienos palikti, o štai dabar galėsime bendrauti kaip normalūs giminaičiai (mes taip pat jau buvome susižadėję, planavome vestuves).
Tačiau jūs nepatikėsite – nepaisant to, kad vyro mama pati sau susirado vyrą, sūnaus ji nenorėjo paleisti. Mūsų vestuves, aišku, ėmė planuoti, o aš to neleidau, todėl pyko, pradėjo manęs be galo nemėgti.
Galiausiai ėmė planuoti ir mūsų gyvenimą – pasakė, kad reikia įrengti namuose, kambaryje, kuriame mes miegodavome, vonios kambarį, nes taip bus patogiau. Aš paklausiau: „Patogiau kam?“
Ji pakėlė antakius ir tarė: „Kaip tai kam? Gyventi“. Taigi, ji jau buvo suplanavusi, kaip vyras ir aš čia gyvensime visada.
Taip, namas didelis ir patogus. Bet raskite šeimą, ypač naujai „iškeptą“, kuri pas tėvus norėtų gyventi. Lyg ir logišką sprendimą siūlė pagyventi pas mus, nes pigiau nei nuomotis, paprasčiau bus savam būstui taupyti, bet mano vyras tik susiėmė už galvos.
Paliko nieko nesakę
Galima būtų pasakyti, kad mano vyras – mamyčiukas. Bet šiai dienai aš džiaugiuosi turėdama tokį vyrą, nes jis nepaliko savo artimo ir jis jaučia pagarbą mamai, kad ir kokia ji bebūtų. Tačiau tuo pačiu jis parodė, kad šeima, su kuria jis gyvens (tada dar – tik aš) jam yra svarbiau ir kad nebus gyvenime bėdų, kad ką mamytė pasakys, tą jis ir darys.
Jis pasakė, kad nebegali, sukrovė mūsų daiktus, ėmė ir išėjo. Tik bėda ta, kad mamai jis nieko nepasakė. Iš tos per didelės pagarbos nepriešgyniauti, nepasiginčyti su mama jis ją pačią įskaudino. Išėjo nieko nepasakęs, nepaaiškinęs.
Prikurdavo ir kuria nebūtas istorijas, kaip jai sunku, kaip jai sūnus nepadeda. Kad jis nuo vaikystės labai blogas. O aš pagalvojau, kad man tokį sūnų, kaip mano vyras – dar paauglystėje vietoj to, kad po mokyklos kur su draugais lėktų, grįždavo namo pečiaus kūrent, kad būtų šilta mamai ir sesei.
Padėdavo ir maistą pagaminti, ir skalbinius džiaustydavo, ko ne kiekviena mergaitė darydavo, o ką bekalbėti apie berniuką... Bet jai jis vis tiek visada būdavo blogas. Visi kiti buvo geri, o jis – ne. Jai jis viską darė blogai. Kalbėjo blogai, elgės blogai, pomėgius rinkosi blogus, specialybė jai irgi netiko. O aš tiesmuka – ėmiau ir pasakiau, kad tokio sūnaus pavydėti reikia, o pomėgiai, apranga, specialybė – čia jau ne jos reikalas.
Žinoma, aš bloga marti, čia aš jį pakeičiau. Juk jei ne aš, tai sūnus gal ir būtų normalus ir normaliai gyventų (su mamyte, nors jam dabar virš 30).
Pakilo savivertė
Nusipirkome savo būstą, susilaukėme vaikų (uošvė grasino, kad papasakos vaikams, kokie mes blogi). Vyras beveik nebendrauja su savo mama ir anūkų vežti nenori, nes mama pyksta, kalba tik šaltai.
Nuolat susiraukusi, vaidina, kad mūsų net nemato, nežiūri į akis, nieko nepasakoja. O aš ir galvoju, kaip sunku žmogui gyventi tokiame negatyve, kaip tikrai dėl visiškai nieko kartinasi sau gyvenimą ir apkartina dar ir mūsų. Liūdna mano vyrui, liūdna ir man, kad šitaip susiklostė santykiai su mama.
Metams bėgant jis įsidrąsino su ja paprasčiausiai pasikalbėti, papasakoti apie tai, kaip jaučiasi, o ji tik pylė ir pylė nuoskaudas susikaupusias ir nieko iš to pokalbio gero neišėjo.
Ji daug vaikystės apkartino savo vaikui. Vadindavo jį netikusiu, niekada nepagirdavo. Kai susipažinome, mačiau, kad jis labai geras žmogus, bet iš tikrųjų daug kas jam nesisekdavo, jis daug žioplinėdavo ir save nuvertindavo.
Tačiau kai šeimoje jis pajuto, kad suklydęs nebus aprėktas, kad niekas nepradės kelti isterijų dėl smulkmenų, galiausiai – kad bus pagirtas, kilo savivertė, jis tapo daug linksmesnis, ėmė siekti karjeros.
Ir pats pasakė: „Kaip gera grįžti namo. Tiesiog grįžti ir pailsėti. Grįžti į namus, o ne į nežinią, dėl ko bus staugiama šį kartą“.
Mielos mamos, nedusinkite savo sūnų, supraskite, kad jie turi išeiti, turi susikurti savo šeimas ir ne marčios čia kaltos, o jūs pačios.
Jeigu jūs normaliai bendrausite, tai ir vaikai su jumis bendraus, bet kai jie palieka namus, dažnai jūs taip save parodote, kad tam sūnui nelieka nieko kito, tik apriboti bendravimą. O dėl savo uošvės, aš džiaugiuosi bent tiek, kad ji pati dabar turi gerą vyrą. Nežinau, ir ką jis joje mato, bet džiaugiuosi – lai bent jis pasaldina tą visą degutą, susikaupusį jos viduje, šaukšteliu medaus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
