Socialinis eksperimentas
Iš tiesų, originalus straipsnio pavadinimas buvo kitoks – „Palangos dienoraštis.“ Dėl to ir tekstas atitiko dienoraščio reikalavimus. Tačiau redaktoriai pavadinimą pakeitė.
Gal ir gerai padarė, nes straipsnio tikslas buvo savotiškas socialinis eksperimentas – patikrinti portalo skaitytojų mąstymą, jų prioritetus, kalbos kultūrą, tolerancijos laipsnį ir kitas psichologines savybes.
Galiausiai, pagal komentuojančio tekstą galima spręsti ar jis laimingas.
Eksperimentas pavyko, nors reprezentacija aiškiai nepakankama. Dalyvavo tik tie piliečiai, kurie skaito šį portalą. Sprendžiant pagal straipsnio reitingavimą, jį skaitė mažiausiai 787 žmonės. Iš jų teigiamai dienoraštį vertino 26 proc., o neigiamai – 74 proc.
Kadangi mano specialybės su literatūra neturi nieko bendro, manau, jog tai normalu. Dar B. Šou sakė, kad 2 proc. žmonių mąsto, 3 proc. galvoja, kad mąsto, o 85 proc. – geriau numirs, bet nepradės galvoti. Geranoriškiems komentatoriams dėkoju už čia pareikštą nuomonę.
Komentatorių perliukai
Žmogus – visuomeninė būtybė. Jam būdingas poreikis bendrauti, todėl retas išsiverčia be draugų. Bendraudami mes keičiamės informacija, dalijamės mintimis, jausmais, emocijomis ir patyrimu.
Tai akivaizdu peržvelgus daugelio straipsnio komentatorių „perliukus“: asilas, iškrypėlis, urodas. Net nežinau, ką pastarasis žodis reiškia. Gal žemaičiai taip vadiną urėdą?
Kaip bebūtų gaila, tačiau tokių neprotingų, įžeidžiančių komentarų yra daugiausia. Juos reikėtų vertinti kaip savotišką patyčių formą. Jie rodo žmogaus išprusimo ir kultūros lygį. Daugelis minėjo pinigus, užsienio kurortus, o apie žmones, kurie kažkada lankėsi Palangoje, kurių atminimas čia įamžinta – nė žodžio.
Ar kaimietis – žemesnė kasta?
Per daug išleista būstui? Mes gyvename konkurencingoje visuomenėje. Planinės, reguliuojamos ekonomikos jau seniai nebėra. Būstas kainuoja tiek, kiek jis vertas. Tai apsprendžia pasiūlos-paklausos ir kokybės-kainos dėsniai.
Štai vienas(a) rašo: „Aprašytas kiekvienas pirstelėjimas, lyg kam būtų įdomu kelintą jis keliasi.“ Jeigu neįdomu, tai kodėl skaitote, kas verčia? Visi dienoraščiai rašomi panašiai. Jie suteikia tam tikrą informaciją apie žmogų ir jo gyvenimą tam tikroje laiko atkarpoje.
Kitas piktinasi: „Jam poilsis, o kaip lauko gėlėms jaustis, kai jas skina ir rauna?“ Įdomi logika. O kaip toms gėlėms, augančioms pievoje, jaustis, kai jas ūkininkas nušienauja ir iš jų paruošia pašarą gyvuliams?
Dar vienas rašo: „Kaimiečiai atrado Palangą.“ Ar kaimiečiai kažkokia žemesnė kasta, kad Palangą jie atrado tik dabar, nes anksčiau jų ten neįleido? Ar atostogauti Palangoje – tai jau diagnozė?
Kitas siūlo parduoti tą savo dviratuką ir nupirkti žmonai kelialapį į normalų kurortą. Visų pirma, turiu tris dviratukus, tačiau nesiruošiu nė vieno parduoti, nes žmona nenori į kurortą važiuoti. Tai ką man daryti, prievarta ją ten išgrūsti?
Vienas vos neužmigo skaitydamas – koks pasišventimas! Ir kam reikėjo save taip kankinti? Jeigu Jūs galite parašyti geriau, kodėl nerašote, portalas atviras visiems?
Tūlas Sprinteris labai stebisi, kad pagyvenęs žmogus dviračiu gali išvystyti 25 km/h vidutinį greitį. Jis tikriausiai neatkreipė dėmesio į vieną sakinį, kur buvo rašoma, kad 50 km. Įveikiau daugiau nei per dvi valandas. Iš tikrųjų, per 2 val. 45 min., todėl vidutinis greitis buvo gerokai mažesnis.
Maistui neišlaidauja
Kai kurie galvoja, kad mes badmiriavome, nes per dvi savaites maistui išleidome tik 258,59 euro. Nebadmiriavome, o valgėme viską, ko norėjome. Badmiriaudamas dviračiu kiekvieną dieną nenuvažiuosi kelių dešimčių kilometrų ir jūroje nenuplauksi kelių šimtų metrų.
Namuose mes taip pat maistui ne daugiau išleidžiame. Kai kas nesuvokia, kad persivalgymas žmogui labai žalingas. Pertekliniam maistui įsisavinti naudojama energija, kuri reikalinga kitiems organizmo procesams. Be to, perteklinis maistas virsta riebalais – papildoma našta žmogui, trumpinančia jo gyvenimą.
Lemiamą vaidmenį čia vaidina valia ir kitos psichologinės savybės. Kai kam naujiena, kad yra tokia pirties kultūra (menas), kuri klestėjo dar Romos imperijos laikais. Jie net nežino, kad pirties procedūros turi magišką įtaką mūsų sveikatai.
Jeigu kai kurie komentatoriai nebūtų pritrūkę fantazijos, galėjo dar pridurti: „Jis važinėjo pas pirties karalienę, o žmoną uždarė namuose kaip arabų šeichas. O gal kaip populiaraus TV serialo „Visi vyrai kiaulės“ personažas, arba kuilys „Senasis majoras“ iš D.Orvelo „Gyvulių ūkio?“
Moralas: šaipytis iš nepažįstamų žmonių – rizikingas dalykas, nes gali prašauti pro šalį. Geriau ir sveikiau pasišaipyti iš savęs. Mūsų šeimoje demokratija. Čia yra ne vienas, o du lyderiai – kiekvienas pagal savo kompetenciją. Pasirenkame mėgstamiausią veiklą pagal savo sveikatą, pomėgius bei fizines galimybes ir abu esame laimingi.
Duok Dieve visiems tiek daug metų pragyventi kartu mėgaujantis harmoningai derinama dvasine ir fizine meile. Nemanau, kad kas nors galėtų abejoti, jog pasiekus tokią amžiaus ribą tai nėra Dievo dovana?
Ką padarysi, mūsų šeima niekaip netelpa į daugelio piliečių tarpe populiaraus „Bandos dėsnio“ rėmus. Gerai tai, ar blogai? Mums gerai, o kaip kitiems atrodo, ką kiti mano – mums nesvarbu. Mums visai nesvarbu, kaip gyvena kiti: kur jie atostogauja ir kiek išleidžia eurų, ką ir kiek valgo, kada keliasi ir gula.
„Keliasi 7 valandą. O, siaube!“ – stebisi vienas skaitytojas. Joks čia siaubas. Mes visą laiką tokiu metu keliamės. Toks jau gyvenimo ritmas. O į Palangą vykome norėdami pakeisti aplinką. Ten vežėmės ir kūrybinį darbą, kurį dirbome pakaitomis.
Manau, kiekvienas žmogus turi gyvenimo tikslą, nori ir stengiasi būti kažkuo naudingas visuomenei, savo Tėvynei. Jeigu turėtume Palangoje butą, ten nuvyktume dažniau, nes oras prie jūros nepalyginamai sveikesnis nei užterštame Vilniuje. Kadangi aktyviai, reguliariai sportuoju, tą skirtumą labai gerai jaučiu.
Jos žodžiams negalima nepritarti. Lietuva – nuostabiai graži ir saugi šalis, tik mes to nevertiname. Nėra čia taifūnų ir ugnikalnių, kurie spjaudosi lava, nei žemės drebėjimų, o saulės spinduliai švelnūs – nereikia slėptis po skėčiu, kaip pietuose.
Tie, kurie šito nežino ir kaitinasi ten, kaip Lietuvoje, įgyja 2-o laipsnio odos nudegimą ar kitą, dar baisesnį susirgimą. Rašo moteris iš JAV: „O man patiko kelionės apžvalga. Pati galiu atsirinkti, kas man asmeniškai tinka, o kas ne.“ Auksiniai žodžiai!
Vieno recepto visiems negali būti, nes mes visi labai skirtingi. Kitas komentatorius reziumuoja: „Šis žmogus laimingesnis nei 9/10 jūsų – amžinai nepatenkintų, depresuotų, inkščiančių, purkštaujančių. Įdomiausia, kad lygiai tokie patys nepatenkinti ir besigiriantys kaip jie puikiai ir pigiai pailsėjo Kretoje, Turkijoje, Graikijoje... Jie pyksta, kad kitas ilsėjosi ne taip, kaip jie, ne ten, ne tiek mokėjo. Atrodo, jei žmogus laimingas, jam jokio tikslo nėra girtis ir niekinti kitus, bet ne... Tai tik įrodo, kiek jie nepasitiki savimi, kokie kompleksų pilni ir kaip jiems svarbi aplinkinių pritarianti nuomonė.“
Socialinis eksperimentas parodė, kad kai kurie piliečiai labai stokoja tolerancijos (pakantumo), pozityvių gyvenimo nuostatų ir kultūros. Sprendžiant iš komentarų, ne vienam būdingas taip vadinamas „Bandos dėsnis,“ kurį jie stengiasi įpiršti ir kitiems.
Žmogaus laimę lemia ne pinigai, kuriuos čia daugelis akcentuoja, nors be jų taip pat neišsiversi. Lankantis Indijoje teko matyti daug laimingų žmonių, kurių gyvenimas toks pasibaisėtinai skurdus, kad neįmanoma apsakyti.
Žmogaus gyvenimas trumpas. Kaip ir viskas pasaulyje – jis turi pabaigą. Kiekvienas iš mūsų gimdamas atsineša tam tikrą charakterį ir gabumus, kuriuos galima tobulinti visą gyvenimą. Pirmiausiai jie išryškėja mokykloje. Vėliau šias savybes žmogus pritaiko realiame gyvenime ir sąžininga veikla susikuria savo asmeninį gyvenimą, kurį reikia taip nugyventi, kad paliekant šį pasaulį nebūtų gėda dėl tuščiai praleisto laiko...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
