Saugojo kareivis
Šis kalnas man primena vaikystę. 1946 metais mūsų šeima persikėlė į Vilnių. Tada aš – dvylikametis paauglys su draugais pirmą kartą užkopiau į tą kalną. Mes laipiojome ne tiktai tuo pagrindiniu taku.
Visi kalno šlaitai buvo išlandžioti ne tik mūsų. Jau tada kalno šlaitai buvo apaugę medžiais. Anksti pavasarį čia buvo galima rasti ir žibučių. Jokių nuošliaužų ar dirvos erozijų tada neteko matyti. Mes vengėme tiktai pietinio šlaito, nes čia buvo įėjimas į tunelį. Tą įėjimą saugojo ginkluotas rusų kareivis, kuris grasino mus nušauti, jeigu laipiosime toje pusėje.
Tiems, kurie neprisimena Lietuvos senovės istorijos, trumpai priminsiu šio objekto istorinę raidą.
Vilniaus pilis pirmą kartą buvo paminėta 1323 metais Lietuvos kunigaikščio Gedimino sutartyse su Kryžiuočių ordinu. Tuo metu Aukštutinė pilis buvo reikšminga ne tik kaip politinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) centras.
Nusinešė gyvybių
XV a. pradžioje, valdant didžiąjam kunigaikščiui Vytautui, buvo pastatyta mūrinė pilis.
Aukštutinė pilis gynybai paskutinį kartą buvo panaudota 1655-1661 metais. Tada joje kurį laiką buvo įsikūrusi Maskvos kariuomenė. Vėliau pilis buvo apleista ir pamažu nyko. Natūralu, kad senovėje kalno šlaitai turėjo būti priešui neprieinami, todėl buvo be medžių.
1838 m. ant pilies bokšto buvo pastatytas dviaukštis medinis optinio telegrafo antstatas. 1896 m. kalno šlaite buvo nutiestas, gerai sutvirtintas naujas kelias, kurį neseniai pažeidė nuošliauža.
Apsodino medžiais
Tuo metu kalno šlaitai buvo apsodinti medžiais, o bokšte įrengta kavinė. Tarpukaryje valdant lenkams, buvo tęsiami konservavimo darbai.
Vokiečiai elgėsi lyg šeimininkai. Netrukus Gedimino kalne jie iškasė tunelius. Pradžioje buvo išraustas horizontalus tunelis, kuris baigėsi kalno centre, o iš ten į viršų kilo vertikalusis tunelis, skirtas ventiliacijai. Dar prieš Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą šie tuneliai buvo užpilti žemėmis. Tokia trumpa Gedimino kalno ir Aukštutinės pilies istorija.
Nusprendė kalną nuskusti
Tuo tarpu paskutinė, skandalingoji Gedimino kalno istorijos dalis prasidėjo prieš ketvertą metų. Visi dar prisimename tą metą, kai a.a. Algirdas Mykolas Brazauskas nutarė atstatyti Valdovų rūmus.
Štai čia ir reikia ieškoti šios suirutės ištakų. Tuomet nacionalinis muziejus tapo Gedimino kalno šeimininku.
Nežinau, kas tokią „genialią“ išeitį sumanė ir kas turėtų atsakyti: idėjos autoriai ar muziejus?
Netrukus kalnas buvo „nuplikintas.“ Dabar visi galime džiaugtis tos veiklos vaisiais. Lietuvos gyventojai mato, kokie „saldūs“ tie vaisiai ir kiek eurų jie jau surijo. O kiek dar suris – niekas negali pasakyti.
Pagal juos, jei prieš ketverius metus (t.y. 2013 m.) tie pasenę klevai nebūtų buvę nukirsti, būtų jau nuslinkę kartu su visu kalno dirvožemiu, o išvartos rytinėje kalno pusėje buvo atsiradusios kur kas seniau, bet kol augo medžiai, jų nebuvo matyti.
Nutylėta detalė
Geležinė logika! Tik buvo „užmiršta“ ar sąmoningai nutylėta vieną esminė detalė: nuošliauža rytiniame kalno šlaite atsirado kaip tik toje vietoje, kur nebuvo medžių! Tai labai aiškiai matėsi nuotraukoje, kur buvo užfiksuota krūva sveikų medžių kamienų ir tuščias (be kelmų) plotas ten, kur atsirado nuošliauža.
Tik diletantas, žmogus neturintis žalio supratimo apie procesus, vykstančius gamtoje ir kalnų šlaituose, gali taip kalbėti. Kitoje Vilnelės pusėje stūkso Trijų kryžių kalnas. Kodėl jo statūs šlaitai neslenka žemyn?
Tiesa, dabar, rodos, pradėjo ir ten slinkti, nes „gudručiai“ ir ten pasidarbavo. Pagal juos, medžiai užgožė kryžius. O ar vietoje nukirstų medžių jie susiprato pasodinti krūmus? Nežinau, nes ten nebuvau. Ties VU Medicinos fakultetu taip pat status šlaitas. Ten po karo iš vokiečių karo ligoninės buvo išversta daug įvairių „gėrybių.“ Šlaitas taip pat slinko. Vėliau jis apaugo medžiais ir nuošliaužos išnyko.
Šaknys stabilizuoja šlaitą
Medžiai, kaip ir žmonės, auga, bręsta, sensta ir miršta. Jie – žalieji mūsų planetos plaučiai, todėl reikia branginti ir saugoti kiekvieną sveiką medį. Jie – mūsų gamtos dalis, o žemė yra jų maitintoja.
Su žeme jie turi simbiotinį ryšį. Kitaip tariant, draugiškai sugyvena. Vanduo – jų gyvybės šaltinis, nes medžiai iš žemės gali paimti tik ištirpusias maisto medžiagas. Savo šaknimis, tarsi armatūra, jie patikimai saugo, sutvirtina dirvą nuo erozijos stačiuose šlaituose.
Kita vertus, medžių lajos sulaiko dalį kritulių ir čia pat juos išgarina. Kita dalis patenka į dirvožemį ir dalyvauja medžių biologiniuose procesuose: per šaknis tas vanduo su ištirpusiomis maisto medžiagomis patenka į medį, dalyvauja medžiagų apykaitoje, vėliau patenka į lapus ir išgarinamas. Atkreiptinas dėmesys, kad tas vandens judėjimas medžio kamienu vyksta prieš žemės gravitacijos jėgą!
Protingas žmogus būtų apžiūrėjęs visus kalno šlaituose augančius medžius ir įvertinęs jų būklę. Senus, išpuvusius ar kitaip pažeistus jis būtų pašalinęs ir į jų vietą tuoj pat pasodinęs naujus.
Tą darbą galima buvo organizuoti per talkas. Mielai būčiau ne tik prisidėjęs prie tos iniciatyvos, bet ir atvežęs keletą tam reikalui tinkamų sodinukų. Nemanau, kad būtų likę nuošalyje ir kiti vilniečiai. Dabar jau šaukštai po pietų. Medžiai jau neišgelbės, nes tie, kurie sumanė šią veiklą, matyt, patys buvo iškritę iš medžių. Gamta negailestingai baudžia tuos, kurie neišmanydami pažeidžia jos dėsnius.
Švaistomi milijonai
Važinėdami po Europą mes matome ant stačių kalvų pilis ar rūmus, kurie stūkso medžių žalumoje. Tik ten, kur vietoj dirvos yra kietos uolos, medžių mažiau. Medžių šaknys ne tik efektyvi šlaitų stabilizavimo priemonė. Be to, jos sukuria unikalų šlaito vaizdą. Šie ponai užmiršo ir kitas svarbias medžių funkcijas: jie apsaugo atmosferos orą nuo taršos, žmogui suteikia estetinį pasitenkinimą, teigiamai veikia sveikatą, tarnauja prieglobsčiu faunai ir t.t.
Medžių ir krūmų rūšis reikia pasirinkti priklausomai nuo šlaito orientacijos. Pietų-pietryčių šlaitus reikėtų apsodinti tokiais medžiais ar krūmais, kurie pakelia kaitrą ir kuriems nereikia labai derlingos dirvos.
Yra daug vietinių medžių ir krūmų, kurie tinka šiam tikslui. Tam tinka krūmai ir medžiai, turintys stiprią šaknų sistemą: Paprastasis lazdynas, Glotnioji gudobelė, gluosniai, Mažalapė liepa, Paprastasis šermukšnis. Ypač tinka tie augalai, kurie plinta šaknų atžalomis: Dygliuotasis šaltalankis, Dygioji slyva, erškėtrožės, Paprastoji alyva. Ilgas ir greitai besiplečiančias šaknis turi Kalninė pušis, kuri puikiai sutvirtina net pustomą smėlį, kadagiai, ąžuolai, gluosniai, beržai.
Šlaitų apsodinimas medžiais ir krūmais – pigiausias ir lengviausiai realizuojamas jų sutvirtinimo būdas. Žinoma, galima naudoti ir tuos būdus, kokius siūlo čia minėti specialistai, kurių atsakomybėn dabar kalnas pateko.
Tačiau šie būdai šimteriopai brangesni, o kalno estetinis vaizdas bus daug prastesnis. Dabar, kuomet jau iškirsti visi medžiai, kalno padėtis labai komplikavosi. Įdomu ką apie mus galvoja užsienio turistai, kurie čia lankosi ir fotografuoja nuniokotą kalną? Ypač tie, kurie kalną anksčiau matė skendintį medžių žalumoje? Ką jie galvoja apie mūsų valstybę ir jos vadovus?
Tačiau įdomiausias ir sunkiai paaiškinamas faktas – valstybinės reikšmės objektas suniokotas, o kaltų kaip ir nėra. Normalioje valstybėje už padarytą žalą valdininkai atsako juridiškai.
Lietuvoje tyla, tarytum nieko neįvyko, o visų mokesčių mokėtojų sąskaita švaistomos milijoninės lėšos įvairiems „tyrimams.“ Kiek tų lėšų dar prireiks, niekas negali pasakyti. Tūlas pilietis sarkastiškai juokauja: „Aš beveik įsitikinęs, kad medžius išpjovė specialiai, kad slinktų kalnas ir nugriūtų pilis. Tai buvo daroma sąmoningai, todėl nėra jokios reakcijos iš aukščiausios valdžios ir nieko nedaroma.“ Šis žmogus klysta. Daroma, tačiau ši veikla primena Sizifo darbą. Ji bus ilga ir labai brangi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
