Mokė tėvus
Prarastas, prarandamas žmogus. Man skauda, kai kaltinami vaikų tėvai ir piešiamas vaizdas: geriantys, vaikų akivaizdoje santykiaujantys... Taip, vaizdelis ne koks, tačiau aš esu tų vaikų tėvų mokytoja.
Taip, taip, taip jau ir girdžiu tuos balsus, kaltinančius sovietinę santvarką, prisitaikėlius mokytojus, o vyresnio amžiaus žmones bedejuojančius, kad „prie sovietų buvo geriau“. Turiu pasakyti tik vieną – visa karta, sulaukusi taip laukto Atgimimo, staiga tapo apleisti ir vieniši. Vieni puolė muštis į krūtinę, kad prie sovietų jie visaip stengėsi nepaklusti išnaudotojų valdžiai, kiti išsigandę tylėjo, tretieji, gudresni, ėmė stoti į tokias partijas kaip Krikščionių, Tėvynės sąjungos, kad galėtų papulti „prie valdžios“.
Kaime, kuriame aš dirbau, vyko tiesioginis plėšimas: buvo grobiamas bendruomeniškai užgyventas turtas. Grobė tie, kurie buvo valdžioje, o kaimo moterėlė į namus parsivedė aštuonias karves ir parsivežė vežimą plytų iš ką tik naujai pastatytos fermos toms karvėms.
Nuskambėjo Vilniuje dainuojanti laisvė, išaušo Sausio 13-osios rytas, paskelbęs apie jaunų žmonių pralietą kraują, dar žmonės sustojo Baltijos kelyje ir... nieko. Didelės stiprybės reikėjo visa tai išgyventi. Griuvo sistema, nebeliko darbo vietų. Tiesa, dar pradėjo po seniūnijas važinėti kažin kokios projektų autorės, kurios bandė kaimo žmogui įpiršti verslus – pinti iš vytelių, drožti ar dar kažką daryti. Nusispjovė žmogus, nuėjo į kaimo „snarglinę“ ir užgėrė. Užgėrė taip, kad to gėrimo ir šiandien joks Veryga su savo draudimais nebesustabdys. Dar girdėjau sakant, kad posovietinėse šalyse taip turi būti, kad „išputos“ visa tai, kad praeis ir liks vien skaidruma.
Mokinio nepaliko
Labai liūdna ir skaudu, nes aš stebiu savo buvusio mokinio situaciją – liko mano augintas ir ugdytas žmogus be pagrindo po kojom – keitėsi santvarka, negalėjo ir negali rasti darbo, namuose pykčiai, barniai, depresija ir netektys – žudėsi, nusigėrė, nepagydomai susirgo, o juk buvo be socialinių garantijų tai ir mirė kažkur kaip ne žmonės. Baisus, fantasmagoriškas vaizdas.
Taip, tokį mačiau ir tebematau aš, gyvendama čia, kartu su jais. Bandžiau padėti, gelbėti, bet ar gali nuveikti ką vienas žmogus, nors laksčiau po institucijas, važiavau į Vilnių, kad neuždarytų kaimo mokyklos – nebuvo lėšų išlaikyti dirbančio mokytojo, mokyklos. Tyliai buvo kikenama – žiūrėk, kaip toji kabinasi į savo darbo vietą.
Pasidaviau, išėjau kaip B.Brazdžionio per pasaulį keliaujantis žmogus, bet visa savo esybe norėjau būti šalia labai išsigandusio, neturinčio pajamų ir ramybės, negalinčio užtikrinti nei savo, nei savo vaikų oraus gyvenimo savo buvusio mokinio, kuriam per lietuvių kalbos pamokas kalbėjau apie gyvenimo grožį, esmę ir prasmę. Kaip naiviai aidi mano žodžiai šiandieninėje situacijoje.
Galų gale ir pati turėjau žemintis, važiuoti į Vilnių streikuoti, prašyti ir reikalauti, kad pridėtų kokį skatiką prie mano atlyginimo, nes turėjau bjaurų įprotį pasidalyti tuo skatiku – tai pratybas nupirkdavau, tai aplankalų sąsiuviniams, tai sąsiuvinių savo degraduojančio buvusio mokinio vaikams.
Džiaugiuosi kiekvienu, kuris randa jėgų išvykti į svečias šalis užsidirbti normaliam gyvenimui, nes čia, poetų apdainuotoje gimtinėje, žmogus nebranginamas. Yra sostinė Vilnius, didieji miestai Kaunas, Klaipėda, kur gyvena protingi žmonės ir yra kita Lietuva – prasigėrę, degradavę mano mokiniai, mes, seniai, pensininkai, kurie kaip siurbėlės čiulpiame Sodros syvus.
O viso to moralas – kol neatsigręšime į žmogų, kol taikysite tik sankcijas – atimti vaikus, nebeleisti girtuoklėliams „koduotis“, nubausti, nuteisti, per televiziją ir kitas žiniasklaidos priemones rodyti tą purvą, kuris yra kaime, tol nebus nieko gero.
Gerbiamieji, o ką kiekvienas iš jūsų be draudimų, nurodymų, bausmių nuveikėt, kad tokia situacija keistųsi. Sakysite, jūsų tai neliečia. Liečia, nes tie, kurie manotės esą labai protingi, turite suprasti, kad jums ir jūsų vaikams gyventi tokioje socialinėje terpėje, kokią susikūrėte jūs.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
