Dabar mielai paskambinčiau, jei ji namie sėdėtų ir lauktų savo vaikų, anūkų ir kitų žmonių ją aplankant arba paskambinant ir pabendraujant. Aš viena iš tų laukiamų... Manęs ji paleist nenorėdavo, kai atvykdavau aplankyti, matyt, jai laikas bėgo labai greitai, nes kai sakydavau, jog laikas vykti, sureaguodavo jautriai...
Ji garbaus amžiaus, jau tokio amžiaus gal giminėje niekas daugiau nenugyvens arba tokių žmonių bus tik vienetai... Dabar, jei tektų paskambinti šiai ypatingai moteriai, išmintingai ir mane palaikiusiai be galo, kuri užaugino ne vieną vaiką, matė daug sunkaus gyvenimo kelio, paskutinės minutės irgi buvo sunkios be galo. Pati buvau šalia, tik gaila, kad padėt gyvenime jau niekuo negali, kai žmogus išeina iš šio pasaulio...
Jei tik ji būtų gyva, paskambinčiau, sakyčiau: „Atvykstu, pabūsiu ne tik dienos metu, bet gal ir mėnesiui, ar savaitei pasiliksiu su Jumis. Dar geriau, norėčiau paprašyti kieno nors atvežti jus su mašina į mano namus, kad mudvi galėtume gyventi kartu.“
Ji apsidžiaugus būtų be galo. Buvau jauniausia jos anūkė, jauniausio jos sūnaus duktė, dabar jau jos sykiu yra bei stebi, laimina mane iš aukštai, gal ir saugo...
Gaila, kad vos praėjo gimtadienio diena, užmerkei akis. Galėjot iki 100 metų gyventi, kaip kadaise Jūsų mama – prosenelė mano...
Dar labiau myliu jums sakyčiau. Pasakyčiau ir atsiprašau labai, nes buvo momentų, kai kėliau toną po tėčio netekties. Dabar gyvenime visai kitaip galvoju, kiek daug galėčiau padaryti ir dėl tėčio, ir dėl močiutės. Deja, nebent kitame pasaulyje pavyks tai įgyvendinti...
Todėl ir sakau žodžius, jog nekenčiu ligų, jos atima geriausius žmones iš manęs. Likau viena kaip pirštas. Praradau geriausius, kuriems rūpėjau, kurie mylėjo, kuriems svarbi buvau esu ir būsiu, kurie pergyvena ir džiaugiasi dėl manęs. Ne, nekeliu savęs į aukštumas, tiesiog šie žmonės mane laikė svarbia jų gyvenimo dalele...
Man irgi jie užėmė svarbią vietą gyvenime, be močiutės nebūčiau turėjusi tėčio, be tėčio nebūtų ir manęs pačios. Tik gaila, kad geriausi išeina greičiausiai... O taip norėčiau ir apkabinti, ir pabučiuoti, pabendrauti, pasijuokti, pasipasakot ar pasigirt, pasiguost, parodyt savo padarytą darbą, sulaukti nuomonės iš jų...
Jei galėčiau pamatyti juos dabar šalia, apsikabinčiau ir nepaleisčiau ilgai ilgai, blogiausia, kad iš ten jau nebegrįžtama, apsikabinti nepavyks, pamatyt nebent tik nuotraukoje bus galimybė arba prisiminimuose, kol atmintis žmogui puikiai savo darbą dirbs...
Moteris, kuriai norėčiau paskambinti – tai Tu, močiute. Smagu būtų išgirsti tavo balsą, kalbėtis iki begalybės, dabar jau tik kapeliuose aplankysiu visus tris – Tave, Tėvelį ir Tėtuką... Nors jūs visi jau pagaliau kartu, pagaliau šalia vieni kitų, ilsėkitės ramybėje...
Moteris, kuriai norėčiau paskambinti, būtų ir prosenelė. Kadaise ir su prosenele neišskiriamos buvome abi, labai daug bendraudavome, o aš čiauškutė visada buvau, kalbėtis galėdavau daug ir nepailsdama, žodžio kišenėj neieškojau, būdavo smagu drauge...
Moteris, kuriai paskambinčiau, būtų būtent šios asmenybės. Tik gaila, gyvenimas toks, geriausi išeina greičiausiai...
Šis tekstas dalyvauja konkurse „Moteris, kuriai norėčiau paskambinti...“ Galbūt ir jūsų gyvenime yra moteris, kuriai norėjote pasakyti kažką, ko nedrįstate ar negalite? Galbūt mielo, malonaus, jautraus, o galbūt atvirkščiai – liūdno ir skaudaus?
Rašykite savo istorijas mums ir siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt.
Geriausios ir didžiausio skaitytojų susidomėjimo sulaukusios istorijos autoriui atiteks „Geros dovanos“ dovanų rinkinys „Pramogos jai“. Laimėtoja prizą galės rinktis net iš 65 pasiūlymų! Nuo dieviškų masažų SPA namuose, išsamių makiažo pamokų ar biokosmetikos gamybos užsiėmimų iki nuotaikingos fotosesijos ar netgi siuvimo kursų!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
