Stebina veidmainystė
Net didžiausi tokių „verksnių“ (kaip aš) kritikai naktimis sapnuoja košmarus, kad įžengę į egzamino salę nieko nemoka, nors realybėje egzaminai gal ir buvo išlaikyti puikiai.
Abiturientai šiandien tarytum sušaudymui sustojusi eilė lauks egzekucijos, kuri vadinama egzaminu – vertinimu, kai mūsų ypatingomis intelektinėmis savybėmis pasižymintys valdininkai nusprendė, jog per 4 valandas įmanoma patikrinti tai, ką žmogus mokėsi 12 metų.
Mūsų valdžios žmonės sako, kad mokiniai skursta, auga badmečiu ir net neturi kuo apsirengti, todėl į mokyklą žingsniuoja iš asocialios šeimos namų purvinais nuplyšusiais batais, pusiau švariomis sportinėmis kelnėmis ir iš kažkur ištrauktu alumi apipiltu megztuku. Jų pareiškimai skamba ne taip dramatiškai, tačiau esmė paprasta – penktadalis moksleivių gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos.
Šiuos mokinius nuspręsta pasiųsti kalėti iki pat birželio vidurio nuo karščio besilydančiose mokyklose. Vienintelė to nauda – jie ilgiau gaus nemokamą maitinimą.
Be to, tie, kuriems skauda širdį ir kamuoja asmeninės problemos, suteikta galimybė ilgiau pasilankyti pas psichologus, dirbančius pusę etato mokyklose, kurios perkimštos šimtais mokinių.
O tada tie mokiniai prakaituos suoluose ir svajos ištrūkti iš šio košmaro. O mokytojams, kuriems nuo krūvio jau svyra rankos, belieka palinkėti stiprybės dirbant pagal griežtas programas ir vertinimo normas, užgniaužiančias bet kokią savarankišką mokinio minties kibirkštį, ir nepamiršti, kad kartais tos normos nieko nereiškia, nes už jų slypi tikras gyvenimas, tad to galima slaptai mokyti ir mokinius (ačiū tiems mokytojams, kurie mane taip mokė – išmokau daugiau, nei parašyta vadovėliuose).
Egzaminui nesiruošė visai
Bet šią naktį iš penktadienio į šeštadienį, dar skrebendamas šį tekstą (jį skaitysite jau tada, kai sėdėsiu egzamino salėje), ir kamuojamas tokių minčių, aš tikiu, jog man pavyks išlaikyti egzaminą, net ir visiškai jam iki tol nesiruošus.
Šią savaitę maniškiai dirbo iš peties. Skaitė viską, kas skaitoma ir dėjosi tai sau į galvą. Po to, kai bus išlaikytas egzaminas, bent jau po savaitės, visos tos pusės „gėrio“ informacinės košės jie neprisimins. Švietimo sistema akimirksniu susimaus tą pačią akimirką, kai mes visi, gavę atestatus, suprasime, jog gyvename valstybėje, kurioje jie nieko nereiškia. Bet jų neturėti – tai praktiškai mirties nuosprendis. Ir joks Jonas Basanavičius mūsų neišgelbės.
Visai netikėtai peršasi išvada, kodėl žudosi žmonės. Ir vis daugiau jų – jauni, atrodo, jėgų žydėjime, pačioje gyvenimo jaunystėje. Tačiau kai asmenybę užgožia dokumentas ir vertinimo normos, tu suvoki, jog ši šalis pasmerkta žlugdyti savo žmones, nes jie jaučiasi svarbūs tik tiek, kiek yra įvertinami dokumentuose. Mūsų šaliai nereikia unikalių žmonių. Jiems reikia valytojų, pasiryžusių paklusti bet kokiai komandai, su aukštuoju išsilavinimu.
Aš nepritariu tokios Nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemai. Tačiau patekęs į jos gniaužtus, iš paskutiniųjų kovoju su ja.
Ir šiąnakt mano kova nuožmi. Už lango tamsa ir mano galvoje tik blykčioja minčių žaibai apie tai, ar po rytojaus man dar verta svajoti apie padorų gyvenimą (jei labai skaudės galvą ir mažai ką parašysiu, turbūt, nelabai verta) ir ar gavęs atestatą, galėsiu keisti valstybę su savo „chebra“ – jaunąja Lietuvos karta.
Ar išlaikęs Lietuvių kalbos brandos egzaminą mane apšvies šventoji dvasia ir Mažvydo pasiryžimas atvesti šitą tautą į protą, kad ji daugiau niekada nebeišrinktų vis ne to Seimo, nežiūrėtų bulvarinių TV laidų apie vienas kitą daužančius asocialus, o lyg knygnešiai šaltą žiemos naktį temptų išmintį į savo galvas ir panorėtų gyventi padorioje visuomenėje – ne tokioje, kokia šiandien yra mūsų prasigėrusi, pusiau badaujanti, emigruojanti, besižudanti ir vienas kitą žudanti tauta?
Neapšvies.
Aš žinau, kad mums nebeužtenka Maironio eilių ir Jono Radvano „Radvilijados“ apie didingą didvyrių kraštą - Lietuvą.
Kai mes paskęstame prisiminimuose ir tie geri laikai tampa „tais anais gūdžiais senais viduramžiais“, psichologai mums turėtų patarti atsikratyti šių skaudžių nostalgiškų prisiminimų ir pamėginti gyventi naują gyvenimą be gręžiojimosi atgalios.
Pokalbis su mokytoja nuliūdino
Aš manau, kad Lietuvai reikia pamiršti, jog jaunoji karta turi kone kruvinai privalo skaityti tokius kūrinius kaip „Lazda“. O joje aprašomas veikėjas guli vos ne mirties patale, pasruvęs kraujais, nes jį lazda sumušė ponas. Istorija tokia, kad ponas pats tapo ubagu ir po kiek laiko, žmogeliui pasveikus, atėjo pas tą kadaise sumuštąjį ir paprašė prisiglausti. Žmogelis atleido ir pasakė savo vaikams – tai ir jūs nepykite, kai mes jus mušame lazda.
„Čia kalbama apie vertybes, atlaidumą“, - sako man lietuvių kalbos mokytoja. Pasakykite tai tiems vaikžudžiams, kurie negyvai uždaužė savo 4-metį vaiką.
„Na taip, kalbama. Tiesa, žmogus vos nemirė paplūdęs kraujais kelias savaites gulėdamas patale, bet čia jau tik smulkmenos“, - pamenu savo repliką mokytojai, kai susiginčijome, ar šis kūrinys iš esmės vertas analizės mūsų smurto prieš vaikus kupinais laikais.
Ir žinote ką? Jei pamėginsiu egzamino lape rašyti taip, kaip galvoju, man nuims taškus. Todėl jei pasitaikys šis kūrinys, būtinai pabrėšiu – čia yra vertybės. Išduoti savo įsitikinimus ir besąlygiškai paklusti. Štai ko aš išmoksiu šiandien.
Bet aš kovosiu su šia tamsa, net jei man lemta pralaimėti. Aš nepasiduosiu, jei nepasiruošiau egzaminui, nes man nekilo rankos jam ruoštis - kai tenka skaityti kūrinius, kurie gali būti įdomūs tik prieš 150 metų gyvenusiems mūsų caro okupuotiems protėviams, aš nežinau, kodėl aš tai turiu daryti.
Neteršiau savo smegenų visą savaitę. Ir šią paskutinę naktį išmoksiu viską. Ir išlaikysiu puikiai. Tikiu tuo.
Kalbėjimo įskaitai pasirengė per naktį
Taip nutiko ir su mano kalbėjimo įskaita. Kol mokiniai rašė kalbas ir jas mokėsi atmintinai, aš tingiai gulėjau lovoje ir žiūrėjau dokumentiką apie visatos paslaptis.
„Na, aš vis dar realybėje“, - juokėsi mano draugė, išgirdusi, ką aš tomis dienomis veikiau.
Taip nutiko, kad atėjo lemtingas paskutinis vakaras prieš didžiąją kalbą. Internete susirūšiavau informaciją ir ją surašiau į baltą popieriaus lapą, paryčiais prabudęs baigiau redaguoti tekstą ir ėmiausi jo mokytis. Pusė teksto išmokau ir man jau laikas judėti mokyklos link. Kitą pusę išmokau riedėdamas autobusu kelis kilometrus nuo vieno Klaipėdos pakraščio iki kito. Ir po visos tos nesąmonės, kai kalbėjau, ir pats netikėjau tuo, sužinojau, koks mano vertinimas. Vertinta taškais. Pažymiui prilygtų aštuntukui. Tie kai kurie savaitėmis triūsę mokiniai gavo ir mažiau.
O dabar baigiu rašyti šį tekstą ir imsiuosi didžiausio savo darbo šiais metais – išmoksiu visus iki vieno autorius bei ką jie rašė (patikėkite, tikrai daugumos knygų net neskaičiau). Ir tada parašysiu rašinį apie gyvenimo grožį. Ir ką gali juokas. Arba graudų Brisiaus galą. Arba romantiškai painų gyvenimą lyg kunigo iš „Altorių šešėly“.
Aš tikiuosi, kad išaus diena, kai ateities abiturientai galės remtis šiuolaikine literatūra ir skaitys dabarties autorius. Šie suvokia pasaulį tokį, koks jis yra dabar. Ir nors mūsų nejaudina iškirstas Anykščių šilelis, mes nesame blogesni žmonės. Tiesiog keičiasi vertybės ir supratimas. Deja, knygos ir vertinimo normos liko tos pačios. Net jei ir švietimo ministrė – viena jauniausių, kokią teko matyti.
Abejoja sąžiningais valdininkais
Ir po galais – kodėl reikėjo mėlynus rašiklius pakeisti juodais? Aš netikiu mūsų šalies valdininkų sąžine. Bijau, kad didelių valdininkų vaikai gali sulaukti netikėtos malonės – juodu rašalu atspausdintos užduotys ir juodais rašikliais prirašyti rašiniai gali būti lengvai pataisyti „Dievo“ ranka, laikančia tokį patį juodą rašiklį. Ir tai nesimatytų taip akivaizdžiai, kaip tokiu atveju, jei rašinys būtų parašytas mėlynu rašikliu.
Aš nenoriu būti piktas. Nenoriu burbėti apie korupciją. Tiesiog svajoju apie dieną, kai žmonės galės rašyti taip, kaip jiems patinka – apie gėrį, meilę, ir svajones, o jų stiliaus nevaržys jokie rėmai.
Nes ne vidutinybės keičia šį pasaulį. O tie, kurie jį mato visiškai kitaip nei kažkada vertinimo normose parašė suspaustomis lūpomis griežtų formų kostiumėliu vilkinti valdininkė, kurios visas gyvenimo džiaugsmas – rašikliu žymėti kitų smulkias klaidas ir nematyti didelių savo nuopuolių.
Kova su tamsa
Aš už minčių laisvę. Deja, šeštadienį vaidinsiu, kad esu kartoninė dėžė, tokių matmenų, kokių visiems ir reikia. Ir tai darysiu taip, kaip ir visi likę keli tūkstančiai visoje šalyje.
Bet giliai širdyje tikėsiu, kad tas prakeiktas kone visą gyvenimą lemsiantis rašinys bus pamoka, kaip gera apgauti vertintojus ir rašyti „protingus“ vėjus apie literatūrą. Jie žymės klaidas, o aš už kampo tyliai krizensiu, nes jie patikės, kad čia tikrai mano mintys. Tai kova prieš tamsą. Ryžtas tapti ja, kad rėžti tiesą į akis – įžiebti šviesą. Galbūt. Net jei ir lemta pralaimėti prieš jos sistemos gniaužtus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
