Dergti kitą žmogų, deja, tapo kasdienybe. O jei nori, visada rasi prie ko prisikabinti ar ką prisiūti. Dėl pažiūrų, kažkur kažkada parašyto ar pasakyto sakinio, dėl to, kad gimei ne toje vietoje arba ne tuo laiku.
Regis, tūkstančiai žmonių Lietuvoje tik ir budi, kad surastų kokią kaimyno, pažįstamo, o ypač žymesnio žmogaus nuodėmėlę. Iš anoniminių atsiliepimų nesunku suprasti, kad autoriai dažniausiai tūno greta arba čia pat, apačioj – kaip sliekai. Drąsūs, kadangi nebaudžiami. Kiek tai gali tęstis?
Intrigos, pelno dėlei įmanoma bet kas. Niekaip negaliu pamiršti, kaip vienas laikraštukas išspausdino rašinį Antaną Baranauską, kuriame rimtu veidu buvo išdėstyti dviejų žmonių, poilsio namuose sėdėjusių už baro, postringavimai. Visokios šlykštynės apie žmogų, kuriam Anykščiuose pastatyti 4 paminklai.
Jau keliasdešimt metų žiniasklaidoje skaitau paskvilius apie Justiną Marcinkevičių. Apie žmogų, kurį pažinojau. Nepaprasto dorumo buvo žmogus. Arba paskaitykit Juozą Baltušį: daugeliui nūdienos talentų toli iki jo. Bet štai atsiranda „mokslininkų“, kurie tik ir valgo duoną iš to, kad kažką sutrypia.
Tarsi žmogaus – juo labiau Kūrėjo – pažiūros arba koks momentinis pasakymas nusvertų jo paliktą lobį. Jei šitaip mąstytų prancūzai, jie seniai būtų išbraukę iš vadovėlių Volterą ar Sartrą, pasaulis nežinotų nei Hemingvėjaus, nei Nerudos, Pikaso. Kodėl mes taip mėgaujamės saviškių krauju?
Kas Lietuvoje dar liko neapdergta? Algirdas Brazauskas, Vytautas Landsbergis, Dalia Grybauskaitė, Petras Cvirka, Salomėja Nėris, partizanų vadai, gausybė kitų garsių, Lietuvai svarbiausių žmonių sutelktinių pastangų dėka daugeliui jau ne autoritetai, o pajuokos, pasmerkimo objektai.
Kam tai naudinga? Lietuvai? Aišku, kad ne: visi šitie pseudo užsipuolimai ir tariami „kompromatai“ gali būti naudingi tik galingojo kaimyno malūnui. Neįsivaizduoju, kad kur nors Izraely Einšteinas ar Niutonas būtų nurašyti dėl politinių, buitinių ar asmeninių jų problemų.
Mūsų dienų žaidimai graudūs daugeliu požiūrių. Štai vienas jų, pats šviežiausias: Anykščių seniūnas įkliuvo išgėręs – įpūtė 0,7 promilės. Žmogus važiavo ne darbo metu, ne valdišku automobiliu, jokio pavojaus niekam nesukėlė – regis, užtektų kelių inspekcijos baudos. Kas priklauso, tas priklauso – kaltas, kad išgėrė tą nelemtą alaus bokalą. Bet koks kilo skandalas!
Į du straipsnelius rajono laikraštyje reagavo apie 150 internautų, dauguma jų taip išsityčiojo, taip supliekė žmogų, tarsi jis būtų koks teroristas, nužudęs 1000 žmonių. Nė vieno balso nemačiau, kad būtų pasakęs: šiaip ar taip, žmogus dorai dirbo keliolika metų, suklydo, bus pamoka. Ne: niekšas, mesti, linčiuoti!
Tuo tarpu nuojauta kužda, jog didieji įstatymų pažeidėjai ar Europos milijonų plovėjai – tai būtų jau kita tema – vidur dienos džiaugsmingai trina delnus…
Rašytojas Rimantas P. Vanagas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
