Nelinkiu tau pajausti to, ką jaučiu aš – vienatvę, liūdesį, bejėgiškumą. Žinau, kad laikas gydo, bet kaip ir kiekviena žaizda, palieka randus. Šįkart randas bus gilus.
Tu – žmogus, kuriuo pasitikėjau labiau nei pačia savimi, žmogus, kuriuo tikėjau. Kiekvienu pasakytu žodžiu, pažadu. Pameni, ką man žadėjai? Jog niekada nepaliksi, nenuskriausi, neišduosi... Palikai, nuskriaudei, išdavei.
Su tavimi kūriau ateitį, tiksliau, be tavęs ateities apskritai neįsivaizdavau, gal ir kvaila, bet jausmas toks, lyg ateities nebeturėčiau, tiesiog egzistuoju. Tu turbūt apie tai net nesusimąstai, greičiausiai apie mane net nepagalvoji.
O kam, juk turi, apie ką galvoti. Turi, kam šypsotis, sakyti žodžius, kuriuos dar visai neseniai skyrei tik man, dalintis savo šiluma.
Mąstau, jeigu meilė būtų buvusi tikra, ji būtų įveikusi visus sunkumus, jeigu tavo meilė būtų buvusi stipri, nuoširdi, principai būtų nustumti į šoną. Deja... Supratau, jog mylėjau tik aš, už mus abu.
Niekada nebūčiau tavęs iškeitusi į kitą, kaip tai padarei tu. Dieve, kaip sunku. Sunku kalbėti, sunku rašyti, atrodo netgi sunku kvėpuoti. Neturiu kam išsipasakot, kam išsiliet, neturiu peties, ant kurio galėčiau paprasčiausiai išsiverkt ir tu tą žinai, nes buvai vienintelis man toks artimas, žinojai apie mane viską, su tavimi galėjau būti atvira, tikra. Buvai man ne tik mylimas vyras, bet ir draugas, pats geriausias...
Nenustoju tavęs sapnuoti, gaila, kad ryte taip sunkiai atsimenu sapną detaliau, tačiau žinau, jog sapne buvai tu.
Vis galvoju, nejaugi aš pati dėl visko kalta, juk nepadariau nuodėmės, nenusižengiau prieš Dievą, vadinasi ir prieš tave ne.
Norėčiau atsukti laiką atgal, nežinau, kokią datą pasirinkčiau, galbūt tą dieną, kai vėl suradau tave, o gal kai prisiekėm vienas kitam amžiną meilę ir padėjome parašus... Tuomet net negalėjau pagalvoti, jog viskas suduš, jog tu galėtum sudaužyti mano trapią širdį. Vis dar negaliu tuo patikėti, kaip tu taip galėjai..?
Meilė – toks gražus jausmas, tai kodėl jis sukelia tiek skausmo? O tau tiesiog nesvarbu, nesvarbu, ką jaučiu, kaip jaučiuosi, nesvarbu, kur esu, ką veikiu, ką galvoju, tau nusispjaut, ar man viskas gerai.
Negerai, aš palūžau, tu mane morališkai sutrypei. Sunku tai pripažinti, nes tau turėtų patikt mano kančios, kitaip juk nebūtum pasielgęs šitaip.
Nebebus to, ko taip norėjom, apie ką kartu svajojom, neturėsim ir dukrytės. Net ir dabar, kai rašau šį laišką, žinau, kad esi su ja. O aš ir vėl tai išgyvenu, tu žinai, kad nebe pirmą kartą, tik šį kartą viskas skaudžiau, nes tai padarei tu – mano vyras, mano gyvenimo meilė...
Su meile, iš to kas liko iš mano širdies, tavo maža nosytė...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
