„Kur tu susiruošei važiuoti?! Pas sūnų? Šimtą metų tu jam reikalinga! Kiek kartų tau sakiau – nenori jis, kad tu pas jį gyventum. Nenori! Jis pats tau daug kartų tą sakė! Bet tu vis tiek neklausai! Ar tu žinai, kiek dabar valandų? – barėsi ji toliau. Antra nakties! – Ar žinai, kad visi normalūs žmonės tokiu laiku miega? Žinai?! Tai kodėl aš turiu nemiegoti ir tave naktį gaudyti po visą miestą?! Ką, aš nenormali? Atsakyk!“
Prie moterų priėjo kita autobuso laukianti moteris pasiteirauti, kas čia nutiko.
„Nieko, – atsakė ką tik ant mamos rėkianti dukra. – Nekreipkite dėmesio. Mamai su galva negerai. Ji, matai, vidurnaktį susirinko lagaminą ir išvažiavo sūnaus ieškoti. Nori pas jį gyventi. Pas mane, matai, netinka. Balkoną aš matai atidarau ir buto nešildau, kai jai šalta. O aš ir neuždarysiu to balkono!“
„Man oro trūksta! Ir šilumos nejungsiu! Nes dar nešalta! Vos tik prieš savaitę lauke buvo 30! Koks dar gali būti šildymas?! Atsakyk!“ – pakeltu tonu atsisukus į savo mamą tęsė dukra. Senelė nepratarė nei žodžio. Kaip sėdėjo nuleidus galvą, taip ir sėdėjo.
Nesulaukus iš mamos atsakymo, dukra dar labiau įsiuto ir dar garsiau pradėjo rėkti: „Ir paltas jai, matai, mano netinka! Negražus! Ir švaistūnė aš esu! Netaupau! O kodėl aš negaliu nusipirkti sau naujų rūbų? Kodėl, atsakyk?! Ką, aš neuždirbu?! Aš dirbu ir užsidirbu! Todėl nedrįsk man daugiau aiškinti, ką man pirkti ir ko ne!! Supratai?!“
Netikėtai senelė pakėlė galvą ir tyliai paprieštaravo: „Bet aš atidaviau tau visą šūsnį gražių rūbų, kodėl jų nenešioji?“
„Kokius rūbus tu man atidavei? Tuos prasmirdusius? Išmečiau aš juos į šiukšlyną tą pačią dieną! Iš-me-čiau, girdi?!“ – rėkė moteris. Senelė ir vėl panarino galvą. O jos dukra vis neketino nusiraminti.
„Kitų mamos kaip mamos, o pas mane tikra pabaisa! Nei dieną nei naktį ramybės nėra! Naktimis ji po tualetus šliaužioja, prižadina, o dienomis su savo prisiminimais lenda! O man naktį reikia išsimiegoti, o dieną – pailsėti! Supranti?!“ – stumtelėjo dukra savo mamai per petį. Mama nesureagavo. Tik dar labiau susigūžė.
„Viešpatie, kaip aš nuo tavęs pavargau! – užsimojo dar kartą dukra. – Konfliktas po konflikto pas mus! Isterija po isterijos! Kiek jau galima! Ir kada tu numirsi!“
Jei tuo metu nebūtų atvažiavęs mano autobusas, būčiau įsivėlusi į konfliktą. Taip norėjosi paaiškinti tai dukrai, kas iš jų iš tiesų yra išprotėjęs... Tačiau aš išvažiavau nespėjus pasakyti nieko. O pasakyti vis tiek norisi. Todėl dabar pasinaudojus proga kreipiuosi į visus, slaugančius savo tėvus.
Brangieji. Jei jau jūs apsiėmėt prižiūrėti savo tėvelius, tai darykite, prašau tą su meile, rūpesčiu ir gailesčiu! Neskriauskite jų taip, kad jiems norėtųsi pabėgti nuo jūsų į pasaulio kraštą. Nenorite?
Jums neįdomus pasenusių tėvų vidinis pasaulis ir rūpi tik jų pensijos ir užgyventi turtai? Blogai. Tai reiškia, kad jūsų ateitis bus lygiai tokia pat apgailėtina, kokia yra dabar ir jūsų tėvų. Nes jūsų vaikai stebi viską ir iš jūsų mokosi, o išmokę nepagarbaus elgesio su vyresniais lygiai taip pat elgsis ir su jumis.
Nepamirškite – nuo obels niekada nekrenta apelsinai…
Turinys pirmą kartą publikuotas 2018 metų rugsėjo 27 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
