Sunki paauglystė
Aš tas atvejis, kada iš bjauriojo ančiuko neišaugo daili gulbė. Nesiginsiu, grožio etalonų neatitinkančios merginos paauglystė buvo sunki. Buvo ir bemiegių naktų, ir nevilties ašaromis sulaistytų pagalvių. Buvo ir nelaiminga meilė, be atsako, metų metus išgyventa.
Suaugusi supratau, kad yra du keliai: gailėtis savęs, užsidaryti akliname kiaute ir vegetuoti jame iki gyvenimo pabaigos. Antrasis – susitaikyti su tuo, kokia esu ir tiesiog gyventi.
Ir aš gyvenau. Juokiausi, džiaugiausi kiekviena diena, prikaupiau kalną charizmos, susiradau dešimtis draugų. Jei vyko vakarėlis, aš buvau jo siela. Atsidūrusi tarp nepažįstamų žmonių nepuldavau slėptis kamputyje, mikliai atsidurdavau dėmesio centre.
Aplinkinių replikos
Nors bijojau įsimylėti, staiga mano gyvenime atsirado jis. Vyras iš didžiosios raidės. Geras, mylintis vyras. Mes puikiai sutarėm. Mums buvo taip gera kartu, kad nesusimąstydavau kaip atrodome iš šalies. Nesusimąstydavau, kaip mus mato aplinkiniai.
Nusprendėme susituokti. Iki vestuvių buvo likęs vos mėnuo. Nusprendžiau supažindinti būsimą vyrą su artimiausiais draugais. Suruošėme linksmą vakarėlį.
Pastebėjau, kad viena draugė gręžia mano būsimą vyrą akimis. Ilgai įdėmiai nužiūrinėja. Paskui pasivedėjo mane tolėliau ir sušnabždėjo į ausį: „Žinai, gal tu jį palik“.
Net žagtelėjau išgirdusi. Paprašiau paaiškinti, kodėl ji man tai siūlo.
Draugė apsidairė ir paskubomis išbėrė: „Tu ką, nesupranti? Pažiūrėk, koks jis velniškai gražus...“ ir pažvelgė į mane su gailesčiu. Tie žodžiai buvo skaudūs. Lyg peiliu per širdį. Šmakšt iki pat gyvuonies. Suprask, bandai iššokti aukščiau bambos. Bandai siekti nepasiekiamo. Susitaikyk, viską pabaik, kol dar nevėlu. Pabuvai laiminga ir užteks. Marš atgal į užpečkį, žarstyti pelenų.
Atsisukau. Pažiūrėjau į savo žmogų. Dar kartą juo pasigėrėjau. Gerai nuaugęs, aukštas, tamsiaplaukis, plačiais pečiais... Kaip nuo žurnalo viršelio. Tai štai kaip jie visi mus mato! Mato gražų vyrą, o šalia jo negražią moterį. Net mano artimiausi draugai...
Na ir kas? Aš myliu jį, jis myli mane. Jei kada gimdysiu vaikus, tai tik nuo šito žmogaus. Noriu su juo nugyventi visą gyvenimą. Noriu su juo pasenti. Šiltais vakarais sėdėti ant suolelio, laikyti jį už rankos ir džiaugtis kiekviena raukšlele.
Nusispjauti, kaip atrodome iš šalies. Pasaulis galvoja, kad aš jo neverta? Velniop pasaulį! Velniop tokias drauges.
Nusijuokiau jai į veidą, o tada grįžau pas žmogų, kurio nenoriu ir negaliu paleisti. Tai, ką jam jaučiu stipriau už stipriausią baimę.
Laiminga santuoka
Daugiau niekas nelindo prie manęs su „geranoriškais“ patarimais. Daugiau niekas nebandė įteigti, kad nesame lygūs.
Mes susituokėm. Kartu gyvenam tryliktus laimingus metus. Puikiai sutariam. Auginam vaikus. Mylim vienas kitą.
Savaitgalių rytais krizenam kaip porelė paauglių ir juokais ginčijamės kieno eilė gaminti kavą. Eidami per miestą susikimbam už rankų. Suprantam vienas kitą iš pusės žodžio. Pykomės vos kelis kartus ir dėl tokių niekų, kurių paskui neprisiminėm. Atleidžiam vienas kitam mažas silpnybes. Paliekam pakankamai erdvės vienatvei. Neknisam vienas kitam proto dėl niekų.
Kartu išgyvenom sunkius laikus ir nebuvo net minties išsiskirti. Pamanyk, sunkūs laikai. Kam nepasitaiko?
Jis prajuokina mane, aš jį taip pat prajuokinu.
Aš po darbo skubu į namus. Jis po darbo skuba į namus. Nes mūsų namuose vis dar gyvena meilė.
Žiūrėdama į mūsų vaikus matau kaip gražiai ir harmoningai juose susimaišė mudviejų bruožai. Laimingi vaikai, kuriems nereikia žiūrėti į nelaimingus tėvus.
Kartais pagalvoju: viso šito galėjo nebūti.
Aš galėjau išsigąsti. Pažvelgti į mudu kitų žmonių akimis: nu rimtai. Nei šiaip nei taip. Vyras kaip nuo žurnalo viršelio, o greta jo – negraži moteris Ir ką jis joje pamatė?
Dabar žinau. Jis manyje pamatė moterį, su kuria gera gyventi. Su kuria galima ramiai sulaukti senatvės.
Mes laimingi, nes aš jame įžiūrėjau tą patį.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
